Dažnai išgirdus žodį „emigrantas“, prieš akis iškyla pavargusio ir nusivylusio lietuvio vaizdinys, kurio „personažas“ į vieną vienintelį lagaminą sutalpino visą savo užgyventą turtą ir nekantriai trypčioja oro uoste su bilietu rankoje į sotesnį, patogesnį ir visaip kitaip geresnį gyvenimą svetur.
Viena visuomenės dalis emigruojančius smerkia sakydama, kad tai – žmonės, vengiantys spręsti savo problemas, o kiti teisina, kad tai veikiau „evakuacija“ ir dar po kelių dešimtmečių Lietuva bus tik pustuštė Europos Sąjungos provincija.
Nemažai druskos ant žaizdos paberia ir politikai, savo viešuose pasisakymuose emigraciją pavadindami ankstesnės valdžios nesugebėjimo tvarkytis rezultatu, o kitos visuomenės grupės, pavyzdžiui, studentai, siekdami būti išgirsti, visa gerkle plyšauja, kad, jei nebus išklausyti jų reikalavimai – emigruos... Emigracija tampa manipuliacijos įrankiu?
Emigruoja vis jaunesni ir labiau išsilavinę
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, paklausta, kaip laikui bėgant kinta pati emigracijos specifika, sakė: „Žvelgiant į Statistikos departamento rodiklius, tokių, kurie atspindėtų emigrantų socialinius parametrus, nėra daug, bet esame atlikę keletą tyrimų apie tai, kokie žmonės nori išvykti iš Lietuvos. Tyrimų rezultatai parodė, kad tipiškas emigranto portretas nėra labai pasikeitęs, bet esama tendencijų, kurios šiek tiek liūdina: norinčiųjų emigruoti amžius vis jaunėja, tai žmonės, turintys aukštesnįjį išsilavinimą, paklausias profesijas. Pastebima, kad išvykstančiųjų kokybinės charakteristikos yra tokios, kurių labai reiktų ir Lietuvoje. Tokių žmonių išvykimas iš Lietuvos ateityje turės labai neigiamų pasekmių.“
Į klausimą, ar laikui bėgant keičiasi lietuvių požiūris į emigraciją, pašnekovė atsakė: „Nuolatinių tyrimų šia tema Lietuvoje nėra atliekama, bet vykdant tyrimą, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti lietuvių požiūrį į emigraciją paaiškėjo, kad patį emigracijos procesą žmonės vertina labai neigiamai, o į emigrantus požiūris – teigiamas. Tai būtų galima sieti su tuo, kad beveik kiekvienas lietuvis savo šeimoje turi emigrantų: kas dešimto lietuvių šeimoje yra emigravusių žmonių ir beveik 80 proc. šalies gyventojų savo artimiausioje socialinėje aplinkoje turi emigrantų, tad emigracija tampa visuomenės dalimi. Remiantis tyrimų duomenimis, matyti, kad respondentams sunku vertinti emigraciją neigiamai, nes ji susijusi su daugelio pragyvenimu Lietuvoje ar turima planų patiems emigruoti.“
Kalbėdama apie emigraciją, Viešosios politikos ir vadybos instituto analitikė Dovilė Žvalionytė sakė: „Visuomenės požiūris į emigraciją Lietuvoje yra gana paradoksalus. Remiantis reprezentatyvių apklausų duomenimis, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų emigrantus, išvykstančius dirbti į užsienį, vertina palankiai. Tačiau dauguma tų pačių gyventojų emigracijos reiškinį vertina neigiamai. Toks prieštaringas požiūris nekinta jau bent kelis metus.“
Į klausimą, kas lemia tokio visuomenės požiūrio formavimąsi, pašnekovė sakė: „Viena vertus, teigiamą požiūrį į emigrantus greičiausiai lemia tai, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų savo artimųjų –šeimos, draugų, pažįstamų rate turi žmonių, kurie yra išvykę į užsienį. Juos, o kartu ir kitus emigrantus, žmonės linkę vertinti palankiai. Tuo tarpu neigiamą požiūrį į emigraciją kaip reiškinį žmonės, tikėtina, susiformuoja perimdami viešojoje erdvėje vyraujančias negatyvias nuotaikas.“
Emigruoja ir tie, kurie neplanavo
A. Sipavičienės teigimu, bendraujant su esamais ir būsimais emigrantais, konsultuojant žmones, peršasi dar viena niūri tendencija: „Šiuo metu apie emigraciją susimąsto vis daugiau tie žmonės, kurie anksčiau teigė, kad tikrai niekada to nedarys. Anksčiau žmonės, kurie sakė, kad nenorėtų išvažiuoti, dabar jau kalba apie tai, kad jei pasitaikytų proga, jie ja pasinaudotų“, – apie tautiečių mąstymo pokyčius kalbėjo pašnekovė. Pasak specialistės, pirmųjų šių metų trijų mėnesių emigracijos rodikliai, lyginant su praėjusių metų statistika, rodo emigracijos suaktyvėjimą.“
Apie tai, ar dažnai viešojoje erdvėje aptarinėjama emigracijos statistika skatina visuomenės pesimistines nuotaikas ir nepasitikėjimą valstybe, pašnekovė sakė: „Panašu, kad emigracijos statistikos svarstymas žmonėms didelio įspūdžio jau nebedaro, tik kartais gali paskatinti pagalvoti, kad, „jeigu visi emigruoja, tai kuo čia aš blogesnis“, o kad ši statistika kaip nors veiktų valdžią, tai to nematyti iš viso. Pripažįstama, kad emigracija yra blogai, bet atsakymo į klausimą, ką daryti toliau – nėra. Matyt žmonės pradeda apsiprasti su šia situacija: jei anksčiau buvo galvojama, kad tai yra problema ir ją reikia spręsti, tai šiuo metu pastebimos susitaikymo nuotaikos.“
Manipuliavimas emigracijos tema – pagrįstas?
Kalbėdama apie tai, kaip emigracijos tema eskaluojama iš politikų tribūnų, pašnekovė užsiminė, kad emigracija dažnai priskiriama prie tų temų, „kai kas nors blogai“ ir tampa priežastimi pabaksnoti pirštu į oponentus ir pasakyti, kad jie nieko neveikia, kad padėtis pagerėtų. „Toks koziris kartais metamas, bet nelabai susiejamas su rimtais politiniais argumentais, paprastai sakoma, „kas valdžioje, tas ir kaltas“. Žinoma, tiesos kritikoje dėl emigracijos esama, juk žmonės neišvyktų, jei viskas būtų gerai. Gyventojai pastebi skirtumus, mato, kad kitur galimybės didesnės, paprasčiau įsidarbinti.“
Specialistė akcentavo ir tai, kad be materialinių priežasčių emigraciją skatina tam tikros socialinės priežastys: „Žmonės atkreipia dėmesį į socialinės neteisybės buvimą. Akcentuojama ne tik negalėjimas išgyventi iš turimų pajamų, bet ir faktas, kad žmogus nesijaučia gerbiamas“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasigirsta nuomonių, kad dažnai emigracijos tema manipuliuoja ir tam tikros visuomenės grupės, siekdamos sau palankesnių įstatymų ir pan., pavyzdžiui, studentai, nesutikdami su PSD mokesčio įvedimu, studijų kainos aspektais ir pan.
„Imant studentų atvejį, jeigu mokslo kaina yra didesnė nei užsienyje, o užsienyje gautas diplomas yra labiau vertinamas, tai suponuoja teiginius, kad emigracija gali išaugti. Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar emigracijos tema manipuliuojama viešojoje erdvėje, bet kiekvienas ekonominis ar socialinis veiksmas gali veikti emigraciją. Grįžtant prie studentų pavyzdžio, jeigu Lietuvoje studentas negali susimokėti už mokslą, o kitur jis nemokamas, tai akivaizdu, kad tokie faktai gali paskatinti jį priimti atitinkamą sprendimą.“
Grįžtančių emigrantų visuomenė „nepastebi“
Pašnekovė akcentavo ir tai, kad ne visuomet visuomenė adekvačiai įvertina tam tikrą informaciją ir emigracijos tema yra vienas tokių pavyzdžių: „Apie migraciją Lietuvos viešojoje erdvėje rašoma ir kalbama perdėtai pesimistiškai. Pastebimi ir sureikšminami daugiausia neigiami aspektai, nepastebint potencialiai gerųjų pusių. Be to, migracijos statistika naudojama nekritiškai, pateikiant niūriausias interpretacijas.“
Iliustruodama savo teiginius, D. Žvalionytė pateikė pavyzdį: „Nors žinoma, kad 2010 m. tarp emigraciją oficialiai deklaravusių asmenų didelę dalį sudarė anksčiau išvykusieji, nevengiama teigti, kad vien „pernai iš Lietuvos išvyko 83,2 tūkst. žmonių“. Panašiai yra „nepastebimi“ į Lietuvą grįžtantys žmonės. Oficialioje statistikoje skaičiuojami tik tie, kurie savo grįžimą oficialiai deklaruoja, tačiau tik dalis grįžtančiųjų tai daro. Tuo tarpu apklausos rodo, kad Lietuvoje gyvena dešimtys tūkstančių žmonių, kurie po Nepriklausomybės atgavimo buvo išvykę pagyventi į užsienį, bet grįžo į Lietuvą. Jų skaičius, tiesa, dar neprilygsta išvykstančiųjų srautui, tačiau jau yra pakankamas, kad būtų galima pradėti kalbėti apie apykaitinę migraciją, kai vieni išvyksta, kiti grįžta.“
Kaip sustabdyti „evakuaciją“?
Emigracijos tema jau tampa ir tautos folkloro dalimi, mat puikai visuomenės atmintyje prigijo pasakymai „kad Lietuva evakuojasi“, o „tas, kuris emigruos paskutinis, tegul nepamiršta išjungti šviesos“.
Apie tai, kokios priemonės padėtų sumažinti emigraciją pašnekovė sakė: „Niūraus „besievakuojančios Lietuvos“ vaizdo piešimas pats savaime gali būti svarbus emigracijos veiksnys. Nuolatos girdėdami apie „iš Lietuvos bėgančius“ tautiečius, žmonės patys pradeda svarstyti emigracijos alternatyvą. Noras emigruoti, tikėtina, sumažėtų padaugėjus objektyvumo ir optimizmo Lietuvos viešojoje erdvėje tiek kalbant apie migraciją, tiek apskritai apie situaciją Lietuvoje“, – teigė D. Žvalionytė.
