Dvidešimties metų senumo golfo variklis suburzgia. Mašina prikrauta būtiniausių daiktų. Penki žmonės pajuda pro vartus į 2000 kilometrų kelionę. Važiuos iki Lamanšo sąsiaurio, sės į keltą ir dar — apie 250 kilometrų. Kur? Pas vaikus. Ten, kur jų Lietuva.
Tėvai emigruoja pas vaikus
Per Lietuvą nusirito jau ne viena emigracijos banga. Šalį paliko ištisos klasės, chorai, statybininkų brigados. Pernai iš užsienio Lietuvoje likusiems artimiesiems buvo atsiųsta apie keturis milijardus litų. Tai atitinka visą švietimo biudžetą arba medžio pramonės sukuriamą vidaus produktą.
Dabar broliai kviečiasi seseris, draugai — drauges, o tėvai ir seneliai išvyksta pas savo vaikus ir anūkus. Jei taip ir toliau — siųsti pinigų į Lietuvą nebus prasmės.
Ar ilgam? „Galbūt visam laikui“, — sako šiauliečiai Alfonsas ir Bronė, išvykdami pas savo vaikus ir anūkus į Angliją.
Alfonsui — 54-eri, o Bronei — 52-eji. Abu per gyvenimą susilaukė septynių vaikų: penkių dukrų ir dviejų sūnų. Tik viena dukra gyvena Lietuvoje. Pora turi jau septynis anūkus, kurių dauguma taip pat gyvena Anglijoje.
Į šokolado fabriką
Visi vaikai per pastaruosius penkerius metus išvyko į Angliją. Pirmoji į užsienį išvyko 25-erių Simona. Ji įsidarbino šokolado fabrike. Netrukus paskui ją atvyko ir kiti broliai ir seserys. Martynui nepavyko įstoti į universitetą, todėl nedelsdamas išvažiavo pas seserį.
33-ejų metų Arūnui nepatiko monotoniškas darbas šokolado pramonėje, todėl jis dirba kitus darbus. Visi kiti dirba šokolado fabrike, gyvena Kingslyno mieste. Čia jau kone kas antras — lietuvis. Iki darbo tenka važiuoti automobiliu apie pusantros valandos.
Alfonsas ir Bronė išvyksta nuosavu 20 metų senumo „golfuku“. Prie kelionę Alfonsas mašiną šiek tiek paremontavo. Pakeitė priekines padangas — taip saugiau. Galėjo samdyti mikroautobusą. Būtų nuvežę per parą, tačiau Anglijoje savos mašinos gali prireikti. Alfonsas įsitikinęs — “golfukas“ atlaikys.
Kalėdos prie kompiuterio
Iki šiol su tėvais gyveno jauniausioji dukra. Šiais metais ji mokysis toje pačioje mokykloje nuotoliniu būdu. Kitais metais, galbūt, bandys įstoti į anglišką mokyklą.
Pastaruosius metus Bronė ir Alfonsas Kalėdas ir Naujuosius metus sutikdavo prie kompiuterio. Visi susijungdavo į bendrą vaizdo konferenciją ir sveikindavosi per kompiuterio ekraną. Šiais metais visi bus kartu — už Lamanšo.
„Negaliu be savo vaikų. Atvyksta — džiaugsmo ašaros. Išvažiuoja — nepakeliamas skausmas. Vykstu ne nurodinėti ar reguliuoti jiems gyvenimus. Tiesiog noriu juos pamatyti, kai to noriu. Kartu švęsti mūsų šventes“, — sako Bronė, prižiūrėdama orkaitėje kepančią vištą. Įsidės kelionei.
Palieka viską
Darbingiausius gyvenimo metus Bronė ir Alfonsas dirbo kaip ir dauguma šiauliečių — siuvo, mezgė. „Išmokau siūti kelnes, striukes. Kai gerai uždirbi, tai ir išmokti gali viską. Kai baigėsi siuvimai, pirkome mezgimo stakles“, — pasakoja Alfonsas.
Vėliau vyras tapo statybininku. Namą šeimynai pastatė savo rankomis — laisvu nuo darbo metu. Natūralu, kad persitempė ir patyrė mikro infarktą.
Net ir iškankinta širdis džiaugiasi nuosavu namu. Čia ramu, šilta, saugu. Abu svajojo ramiai toliau gyventi ir laukti užsukančių vaikų bei anūkų. Alfonsas kruopščiai rūpinosi namo ekonomiškumu. Bronė puoselėjo aplinką: sukūrė miniatiūrinį japonišką sodą su samanomis ir akmenimis.
Pora paliko viską. Neparduoda. Kol kas tik išnuomoja. Išvyksta galvodami apie tai, jog sugrįš čia puoselėto namo parduoti.
Kuriant sodybą ir statant namą porai teko imti paskolą, kurią iš savo uždarbio sunkiai padengdavo. „Vaikai, dirbantys užsienyje, padengė paskolą. Siuntė savo uždirbtus pinigus. Atsiųstų ir dabar, jei tik paprašytume, tačiau nenorime priklausyti nuo vaikų. Mums užtektų gyventi šalia jų“, — pasakojo Bronė.
Kas sulaikys?
Alfonsas sako nebijantis emigruoti. Jam jau teko šiek tiek gyventi ir dirbti Vokietijoje.
„Aš ten buvau ponas. Kasdien valgiau vaisių kiek norėjau. Tik kalbos nemokėjau. Uždirbdavau 60 eurų per dieną ir beveik niekas nekainavo. Dabar — brigadai vadovauju ir gaunu vos 50 litų per dieną. Žiemą darbo visai nebus“, — pasakoja Alfonsas.
Bronė buvo išvažiavusi padirbėti į jau minėtą šokolado fabriką Anglijoje, tačiau ilgai neiškentė — pasiilgo savo mažosios dukros. Bronei darbo visuomet pakakdavo ir namuose — juk septyni vaikai užauginti.
Alfonsas tik trūkteli pečiais: „Kainos čia europietiškos, o atlyginimai — varguoliški. Pasilikčiau, jei pakaktų pragyventi. Kol kas čia viskas daroma taip, kad būtų kuo sunkiau emigrantams sugrįžti“.
Bronė neišvyktų, jei vaikai sugrįžtų į Lietuvą: „Man vaikai yra viskas. Suprantu, kad jie užaugo ir paliko tėvų namus. Man Lietuva ten, kur mano vaikai.“
A. Januškevičius
