„The Times“ pažymi, kad Vašingtono sankcijos, skirtingai nuo Europos, nutaikytos į V. Putino ir jo aplinkos senus draugus ir bendražygius. Leidinio straipsnių serija, kuriuos pateikia „InoPressa“, skirta V. Putino ir jo artimųjų piniginiams reikalams. Žurnalistams iš aukštas pareigas užimančių JAV valdininkų pavyko sužinoti, kad Vašingtone aptariama galimybė „taikyti baudžiamąsias priemones prieš V. Putino aplinkos oligarchus ir jų bendrus komercinius interesus“. Publikacijoje pažymima, kad siūloma netgi „visiškai atriboti Rusiją nuo skolinimosi užsienyje“.
Dabartinių sankcijų sąlygomis kai kurios rusų bendrovės gali imti kreditus ne ilgesniam, negu 30 dienų laikotarpiui. Tačiau JAV gali sumažinti limitą iki 7 dienų, teigia neįvardintas šaltinis, ir tai reikštų stipriai eskaluojamą finansinių sankcijų politiką prieš Maskvą, teigiama leidinyje.
Rusijos prezidento draugai verslo struktūrose – „putinizmo Achilo kulnas“
„The Times“ žurnalistai pažymi, kad Vašingtono sankcijos, skirtingai nuo europiečių, yra nutaikytos į senuosius Rusijos prezidento „draugelius“ ir kolegas. „Tie žmonės ir jų turtai – tai putinizmo Achilo sausgyslė. Persekiojant juos tais būdais, kurie tapo įmanomi naudojant tarptautinę finansinę sistemą, – Vakarams tai geriausias būdas paveikti režimą, kuriam nė motais tradicinis diplomatijos ar moralinis spaudimas“, – pažymi leidinys.
Politologas Stanislavas Belkovskis dar 2007 metais tvirtino, kad V. Putinas kontroliuoja ne mažiau nei 75 proc. bendrovės „Gunvor“ (kurios akcijos taip pat priklauso dabartiniam „Volga Group“ pagrindiniam akcininkui Genadijui Timčenkai) akcijų, taip pat 37 proc. „Surgutneftegaz“ ir 4,5 proc. „Gazprom“. Viso šis turtas, nors ir nepriklauso de jure prezidentui, yra vertas mažiausiai 40 mlrd. dolerių. O V. Putinas tariamai faktiškai juos valdo ir gali gauti pajamas iš to.
Nepaisant visų oficialiosios valdžios paneigimų, S. Belkovskis tvirtino esąs teisus: „Aš niekada nesakiau, kad V. Putinas – savininkas, jis tiesiog faktiškai jas kontroliuoja, be jokio juridinio statuso“. Duomenis politologas rinko 2,5 metų. Surinko ir dokumentus, tiesa, kokius tiksliai, neapaaiškino. „Jeigu aš neteisus, niekas nedraudžia prezidentui pasinaudoti savo pilietine teise ir visus mano pareiškimus paneigti teisme“, – įsitikinęs kalba S. Belkovskis, pridūręs, kad yra pasirengęs ir ten ginti savo poziciją.
Tikslią V. Putino asmeninio turto vertę nustatyti, tikriausiai, niekada ir nepavyks, tačiau 2007 metais CŽV, pasak vieno šaltinio, įvardijo tą pačią 40 mlrd. dolerių sumą. JAV finansų ministerijos juodasis sąrašas sudarytas iš žmonių, kurie, manoma, veikė vadovaujantis „pagrindinio Rusijos Federacijos valdininko“ nurodymais arba jam padedant, ir šaltiniai tvirtina, kad nukreiptas jis, be visų kitų, prieš V. Putiną. Dienraštis primena, kad sankcijos pritaikytos ir Genadijui Timčenkai ir Arkadijui Rotenbergui.
Artimiausi V. Putino sąjungininkai šioje krizėje – tai patys seniausi ir turtingiausi draugai. Juos būtina izoliuoti nuo globalios ekonomikos, kol Ukraina neatsikurs ir kol Rusija nepradės įtikinamai bendradarbiauti tiriant, kas įvyko paskutinėmis MH17 skrydžio akimirkomis. Šios katastrofos aukos užsitarnavo mažiausiai to, rašo „The Times“.
G. Timčenkos vardais į viešumą išplaukė 2004 metais, kai kandidatas į Rusijos prezidentus Ivanas Rybkinas jį ir brolius Kovalčukus pavadino žmonėmis, atsakingais už V. Putino verslą. G. Timčenka ir V. Putinas susipažino dar XX a. paskutinį dešimtmetį, G. Timčenka anksčiau yra neigęs, kad jie artimai bendravo.
Verslininkas šiuo metu yra pagrindinis „Volga Group“, vienos iš didžiausių privačių investicinių grupių Rusijoje, akcininkas, valdančios dar 18 bendrovių kontrolinius akcijų paketus. Pagrindinės „Volga Group“ investicijos: „Novatek“, „SIBUR“, „Transoil“, „STG Group“. Pagrindinius savo aktyvus – 44 proc. prekybos nafta įmonės „Gunvor“ akcijų – D. Timčenka pardavė 2014 metais, likus vienai dienai iki sankcijų įvedimo.
Britų laikraštis primena, kaip 90-aisiais susipažino V. Putinas ir G. Timčenka. „1991-ais metais, kai V. Putinas pradėjo dirbti Sankt Peterburgo mero Anatolijaus Sobčako administracijoje, D. Timčenka išvyko į Suomiją, kur užėmė atsakingas pareigas eksportuojant Rusijos naftą. V. Putinas tuo metu naujoms naftos bendrovėms padėjo susirasti mieste nekilnojamo turto ir registruotis savo veiklą“, – rašoma straipsnyje.
Manoma, kad ši „politinė draugystė“ – „Gunvor“ – bendrovė, kurią 1997 metais įkūrė G. Timčenka, galimai buvo naudinga abiem valdininkams. Abu Sankt Peterburgo valdininkai tvirtina, kad jų darbai nebuvo susiję, ir neigia, kad jų draugystė galėjo nešti pinigų abiem pusėms.
„The Times“ žurnalistų tai neįtikina. „Jiems dažnai teko bendrauti su darbiniais reikalais. G. Tymčenkai reikėjo naftos eksporto kvotų, ir jam reikėjo V. Putino sprendžiant problemas su prokomunistine miesto administracija. Ten nuolatos savivaliavo mokesčių inspekcijos pareigūnai“, – teigiama leidinyje.
Tačiau tai ne vienintelis galimų V. Putino ryšių verslo pasaulyje atvejis, kurį tiria JAV, siekianti paveikti Rusiją dėl įvykių Ukrainoje. Atsakydama į Rusijos agresiją Ukrainoje, JAV siekia sukurti didžiausią duomenų, kaip V. Putinas ir jo aplinka „darė pinigus“ Sankt Peterburge 90-ųjų pradžioje.
„The Times“ teigimu šiuo klausimu dabar dirba „geriausi spec. tarnybų finansų ekspertai“. Jų šaltinis tvirtina, kad šis klausimas nustūmė visas kitas nacionalinio saugumo finansines problemas šalyje.
Bene daugiausiai galvos skausmo Kremliui kelia verslininkas Maksimas Freidzonas, kuriam yra puikiai žinoma ankstyvoji V. Putino karjera. Verslininkas, kuris šiuo metu teisiasi su „Gazprom“ ir „Lukoil“, savo verslą Sankt Peterburge pradėjo 90-aisiais. Verslininkas „Radio svoboda“ pasakojo apie ryšius su „autoritetingais“ dabartinio „Gazprom“ vadovo Aleksejaus Milerio ir jau minėto GenadijausTimčenkos kolegomis, o taip pat užtikrintai teigiamai atsakė apie V. Putino susitikimus su „Tambovo“ organizuotos nusikalstamos grupuotės lyderiu Kumarinu (Baruskovu). Šį vėliau nuteisė už turto prievartavimą, tačiau išteisino dėl „Sankt Peterburgo naftos terminalo“ savininko Sergejaus Vasiljevo nužudymo.
M. Freidzonas artimus V. Putinui aplinkos žmones kaltina reketu. Teismo proceso dokumentuose nurodoma, kad po SSRS griūties Aleksejus Mileris, vienas iš artimiausių V. Putino sąjungininkų, dalyvavo neteisėtame pelningų naftos bendrovių užvaldyme. Taip pat teigiama, kad dar du asmenys gavo 4 proc. akcijų, kai jų teisėti savininkai buvo tiesiog išbraukti iš dokumentų.
Anot M. Freidzono ieškinio, Rusijos bendrovės „Lukoil“ ir „Gazprom“ tariamai „užsiėmė organizuota tarptautine nusikalstama veikla“, neišskiriant ir fizinio susidorojo.
Dabar M. Freidzonas reikalauja 540 mln. dolerių kompensacijos. Jis tikina, kad 1995-ais jo įkurtą bendrovę „Soveks“, kuri užsiėmė aviacinio kuro tiekimu Sankt Peterburgo Pulkovo oro uostui, nusikalstamu būdu atėmė A. Mileris ir Aleksandras Diukovas, tuomet buvęs M. Freidzono verslo partneris. V. Putinas tuo metu vadovavo Sankt Peterburgo tarptautinių santykių komitetui, o A. Mileris, anot M.Freidzono, buvo to komiteto narys.
Pasak verslininko, savo bendrovės kontrolės jis neteko 1997-ais, kai iš jo buvo atimti įmonės registracijos dokumentai, o duomenys apie savininkus – pakeisti.
Kaltindamas „Lukoil“, „Gazprom“ ir „Gazprom-neft“ reketu, M. Freidzonas tikina, kad „atsakovai „Soveks“ kontrolę perėmė sukčiavimo, pinigų plovimo, dokumentų klastojimo ir reketo būdu“, rašoma „The Times“.
Niujorke pateiktas ieškinys buvo atmestas patenkinus „Lukoil“ advokatų prašymą svarstyti šią bylą Rusijoje.
