Šiuo metu Miuncheno universitete dėstantis R. Schmuckeris pareiškė, kad „darbo su reaktoriumi metu įvyko kažkas tokio, kas nulėmė radiaciją“. Jo teigimu, kalbama apie aktyvų reaktorių, ten būtinai turėjo būti šilumos išsiskyrimas.
„Jis tikėtina ir nulėmė aukas. Tai vienintelis dalykas, ką galima būtų įsivaizduoti. Kokios galios buvo reaktorius, nežinoma. Aišku tik tiek, kad buvo naudojamas uranas-235, tai galima nustatyti pagal į orą patekusias medžiagas“, – aiškino ekspertas.
„Mes remiamės tuo, kad reaktorius buvo platformoje jūroje. Tai galėjo būti noras apsisaugoti tuo atveju, jeigu kažkas įvyks, – kad avarijos atveju viskas nugarmėtų į jūrą. Aš apskritai labai skeptiškai vertinų šią raketą. Ja, aišku, galima išbandyti specialiose vietovėse, tai jau savaime nebėra kažkas labai sudėtingo. Tačiau vykdyti jos skridimo bandymus yra praktiškai neįmanoma. Kai tik raketa atsiduria aktyvioje fazėje, ji pradeda skleisti radiaciją. Jeigu skrenda, tai palieka radioaktyvų pėdsaką. O juk jai dar reikia ir nusileisti kažkur. Jeigu kažkas nepavyks pagal planą, tai nelaimės teritorija taps užteršta radiacija. Aš manau, kad šios raketos realizacijos tikimybė yra labai nedidelė“, – pažymi vokiečių inžinierius.
Kuomet prieš pusantrų metų apie šią raketą pirmą sykį prabilo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, R. Schmuckeris projektą pavadino „tuščiagarbyste“. Dabar, po nesėkmingų bandymų, kurie nusinešė žmonių gyvybes ir paskleidė radiaciją aplinkinėje teritorijoje, vokiečių mokslininkas tvirtina, kad tokio reaktoriaus kūrimo darbų tęstinumas nieko gero neatneš.
Teorinis pranašumas
„Tokios raketos privalumas yra grynai teorinis. Tai – labai ilgas skrydžio laikas dėl branduolinio reaktoriaus. Tačiau techniniai sunkumai yra pernelyg dideli. Būtinas lengvas, kompaktiškas reaktorius, kuris geba įšilti beveik iki jo aktyvios zonos lydymosi – tik tokiu atveju raketa skris. Dėl padidėjusios radiacijos visą šį procesą būtina valdyti nuotoliniu būdu. Tam, kad tokia raketa atsidurtų ginkluotėje, būtina atlikti labai daug bandymų, trunkančių daug valandų, su avarijos rizika. Kur tokiai raketai valandų valandas skraidyti? Virš Rusijos teritorijos? Virš kitų valstybių? Vis tai neatrodo realu. Ne todėl, kad techniškai neįmanoma, o todėl, kad tai praktiškai – beprasmiška. Štai kas yra esminis dalykas.
Amerikiečiai bandymus nutraukė dar 60-aisiais metais ne todėl, kad šią technologiją neįmanoma realizuoti, o todėl, kad jos neįmanoma panaudoti. Tai buvo savotiška epocha: 50-aisiais metais daugelis svajojo apie mini reaktorius, pavyzdžiui, asmeniniuose automobiliuose. Ir tik vėliau atėjo suvokimas. Idėja skamba gerai: skraidyti ilgai, pulti iš užnugario. Įsivaizduokim. Tik priešas atsakys tūkstančiu branduolinių užtaisų. Persvaros jokios nėra: tik ant popieriaus ir tik, jeigu negalvojama iki galo“, – pažymi profesorius R. Schmuckeris.
Šio bandymo metu yra uždaras poligonas, yra branduolinis užtaisas, įvyksta sprogimas, radiacija plinta kontroliuojamoje erdvėje – viskas.
„Su skraidančiu aparatu būtų kitaip: jis turėtų įveikti didelį atstumą, tūkstančius kilometrų. Reiškia, būtina kažkaip sumažinti radiacijos plėtros riziką. Jeigu skrydis pakryptų neplanuota linkme, jūs radiacija užkrėsite didelę teritoriją. Taigi netikiu, kad bus kažkokie rimti bandymai. Galbūt, pora parengiamųjų testų, kurių užteks, kad būtų pasakyta: „Aš turiu ginklą. Jis praktiškai parengtas naudojimui“. Tačiau ne daugiau“, – aiškina inžinierius, dar sykį pažymėdamas, kad nemato prasmės turėti raketą su neribota skrydžio trukme.
„Aš turiu tokį palyginimą: įsivaizduokite sau turboreaktyvinį variklį, koks yra lėktuvuose, tik vietoje degalų – reaktorius, kuris šildo orą. Visa kita – nesikeičia. Praktiškas tokio ginklo pritaikymas turi mažesnę reikšmę, negu skambių politinių pareiškimų galimybė, – įsitikinęs profesorius. – Priminis tokios ginkluotės tikslas ne tas, kad ją būtų galima panaudoti. Pasauyje yra atominis ginklas, tačiau niekas juk nenori pradėti branduolinio karo. Jeigu raketa („Burevestnik“) bus panaudota, tai pabaiga bus nenusakoma – didžiulė teritorija užkrėsta radiacija ir taip toliau. Tokio tipo ginkluotė visų pirma sukuria grėsmės potencialą su siekiu kažko pasiekti be karo“.
Jis taip pat prisiminė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, žadėjęs parodyti naujų, fantastinių ginkluotės rūšių, taip ir nieko neparodė išskyrus tarpkontinentines raketas „Sarmat“, jokios „tikros geležies“. „Nei povandeninių dronų, nei viršgarsinių „Avangard“ tipo raketų (Rusijos gynybos ministerija parodė „Avangard“ raketos paleidimą 2018-ųjų gruodį, – rašoma „Newsru“). O animacinius filmukus daugelis gali paišyti“, – tvirtina Miuncheno technikos universiteto profesorius.
