Pastarosiomis dienomis plūstelėjusi blogų naujienų banga irgi mus išvargino. Turėjome sutelkti dėmesį į „Brexit“ (būsimą Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos), teroro ataką Prancūzijoje, nepavykusį perversmą Turkijoje ir rasinį smurtą Amerikoje. Priešakyje šmėžuoja Italijos bankų krizė ir pavojinga konfrontacija Pietų Kinijos jūroje. Be to, tęsiasi migracijos krizė ir išlieka Donaldo Trumpo prezidentavimo perspektyva.
Nėra jokių kolegų, kuriems visa tai būtų galima perduoti. Na, o rytoj viskas atrodys lygiai taip pat blogai.
Nesakau, kad Vladimiras Putinas yra visų šių krizių (arba bent kurios nors iš jų) priežastis. Tačiau tokia padėtis labai tinka Rusijai.
Geriausias argumentas prieš pompastišką, priešinantį stilių, kurį įkūnija jo valdymas Kremliuje, – kad įprasta padėtis iš tikrųjų yra visiškai gera. Vakarų vertybės, įstatymų viršenybė, demokratija ir kapitalizmas yra geriausia politinė ir ekonominė sankloda, kokią kada nors yra matęs pasaulis. Taigi mums nereikia „suverenios demokratijos“, nes mūsų pačių sistema puikiai veikia. Mums taip pat nereikalinga „naujoji Europos saugumo architektūra“ (terminas, įtvirtinantis Rusijos teisę kištis į kaimyninių šalių reikalus), nes dabartinė sąranga, pagrįsta Paryžiaus chartija ir ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija), veikia visiškai gerai.
Šis argumentas gali atrodyti perdėm atsainus, bet iš tikrųjų yra priešingai. Manome, kad mūsų sistemoje kažkas vyksta netinkamai. Svarbiausia – kaip elgiamės, kai iš tikrųjų susiklosto tokia padėtis.
Vakarų sistema iš esmės yra priemonė spręsti ginčus taikiai ir sąžiningai – per rinkimus, teismuose arba derybose. Mums nereikia „valdžios vertikalių“ arba pusiau mistinių kalbų apie prigimtines teises bei tautos lemtį.
Tačiau šios sistemos pamatai patiria didelę apkrovą. Neturime atsakymo į masinę migraciją. Nežinome, kaip tvarkytis su terorizmu. Neturime ką atsakyti politikams, tokiems kaip Recepas Tayyipas Erdoganas – Turkijos autoritarinis lyderis, naudojantis demokratinį mandatą opozicijai triuškinti. Mūsų ekonomikos vis prasčiau veikia, paskirstydamos klestėjimo vaisius.
Nei viena iš šių problemų nereiškia, kad atsakymas yra putinizmas. Atrodo keistas amerikiečių sprendimas parodyti savo pasibjaurėjimą sukčiaujančiu elitu, balsuojant už nesąžiningą nekilnojamojo turto magnatą, bet ne mažiau iškreipta būtų priimti Putino požiūrį į politiką, ekonomiką arba etninius ryšius, taip pat asmenybės kultą, sukurtą ant valstybinio naftos eksporto pamatų – vien dėl to, kad mūsų sistema neveikia.
Vis dėlto ši įvykių audra tikrai suteikia Putinui galimybių. Susidūrus su daugybe didelių krizių, mums gali nesinorėti tvarkytis su iš pažiūros mažesnėmis problemomis. Kas nutiktų, jeigu, tarkim, Baltarusija (palaikoma Rusijos), vėliau šią vasarą susiginčytų su Latvija arba Lietuva dėl kokios nors menkai žinomos pasienio problemos? Tai iš tikrųjų būtų egzistencinis iššūkis NATO. Bet ar likusi Aljanso dalis irgi šitaip vertintų padėtį?
Ir net jeigu mūsiškiai sprendimus priimantys veikėjai tiksliai suvokia problemas, ar jie pajėgūs įtikinti savo šalis juos palaikyti?
Visuomenės pasitikėjimas elitu smarkiai sumenko (sakyčiau, visa tai iš tikrųjų tęsiasi nuo 2008-ųjų finansų krizės). Pakankamai blogai, kad elito atstovai yra savanaudžiai ir atitrūkę nuo tikrovės. Jie taip pat atrodo tiesiog nekompetentingi. Jie negali užtikrinti mūsų saugumo ir nesugeba vadovauti ekonomikai. Kodėl turėtume jais pasitikėti, kai jie sako, kad susiduriame su egzistencine grėsme?
Trumpai tariant, Vakarai atrodo išsekę nuo viršaus iki apačios, tikrajai audrai dar nė neprasidėjus. Ruoškitės.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
