Tačiau tokią mąstyseną taikant kenkėjiško Rusijos režimo atžvilgiu keliami klaidingi klausimai – ir atsakymai. Žmonės klausia: kodėl Putinas ant mūsų pyksta? Ką padarėme bloga? Kodėl jis siunčia į užsienį žudikus ir šnipus? Kodėl jie elgiasi taip neįtikėtinai nekompetentingai? Be abejo, turėtume išsklaidyti įtampą ir perkrauti santykius.
Šiuo atveju viena iš klaidų yra neteisinga prielaida, kad Rusija (arba, tarkime, Kinija) yra monolitinis darinys. Neturėtume smerkti visų Rusijos žmonių už jų režimo veiksmus. Taigi, mūsų politika Rusijos atžvilgiu turėtų būti diferencijuota. Pastarųjų 25 metų Vakarų taktika galėtų būti apibendrinta kaip bjaurus elgesys su maloniais rusais ir švelnus – su bjauraus būdo veikėjais. Jeigu atskrendat į Londoną privačiu reaktyviniu lėktuvu ir atsigabenat kelis neteisėtai įgytus milijardus – mes patiesiame jums raudoną kilimą. Bankininkai, teisininkai ir sąskaitininkai kleptokratams teikia šveicorių paslaugas. Pakanka nusipirkti futbolo klubą, suteikti paramą universitetui, finansuoti meno galeriją – ir, tarsi lydekai paliepus, tampate Britanijos elito garbės nariu.
Nesitikėkit, kad su jumis irgi bus šitaip elgiamasi, jeigu esate paprastas Rusijos pilietis, norintis atvykti į Britaniją, Jungtines Valstijas arba Šengeno zoną studijuoti, pramogauti, o juo labiau – dirbti. Vizos brangios; joms gauti reikia įdėti daug pastangų. Galite tikėtis priekabių ir netgi žeminamų klausimų. Tokios politikos, dar papildomos Kremliaus propagandos aparato pamėgtu skriaudos jausmo kurstymu ir demonizavimu, rezultatas – jog daugelis rusų galvoja, kad Vakarai juos niekina arba jų nekenčia.
Kita vertus, Rusijos elitas su panieka žvelgia į mus: jie jau yra matę, kaip lengva mus papirkti. Ši padėtis po truputį keičiasi. Diplomatinis šaltukas kandžiojasi, sankcijos intensyvėja. Britų prokurorai sako ketinantys greitai pritaikyti naujas kovos su pinigų plovimu priemones prieš sukčiaujančius rusus, taip pat sugriežtinti taisykles, pagal kurias išduodamos „investuotojų vizos“, leidžiančios turtingiems užsieniečiams nusipirkti padėtį Britanijoje.
Ryšiai su Kremliumi iš tikrųjų blogėja. Tačiau jie – toli gražu nepakankamai blogi. Vakarų šalys turi parodyti, kad joms visiškai įgriso šio režimo krečiamos eibės ir kišimasis. Tai apima karą Ukrainoje, žudynes Sirijoje, nužudymus Solsberyje, žvanginimą ginklais Baltijos ir Juodosios jūros regionuose, šnipų žaidimus Nyderlanduose ir Šveicarijoje, nesuskaičiuojamas kibernetines atakas, kišimąsi į rinkimus JAV ir Prancūzijoje, atitolusių socialinių grupių priešišką nuteikimą, nešvarius sandorius energetikos srityje su vamzdynais ir elektrinėmis, pinigų plovimą ir dar daug kitų dalykų.
Vakarų visuomenei verta priminti, kas dėl viso to kaltas. Tačiau politikų žodžiai būna reikšmingiausi, kai jie paverčiami darbais. Mums visų pirma reikia sustiprinti savo atsparumą: didžioji dalis Rusijos taktikos veikia tik dėl to, kad leidžiame jiems taip elgtis – išnaudojant mūsų godumą, aplaidumą ir kitas silpnąsias vietas. Turėtume palaikyti tokias šalis kaip Ukraina ir iš jų pasimokyti.
Antra, mums reikia iš naujo apmąstyti atgrasomąsias priemones, derinant kinetinius, kibernetinius, finansinius ir kitokius pajėgumus. Esame didesni, turtingesni ir stipresni už Rusiją. Kremlius turėtų tai įsisąmoninti.
Tai nereiškia, kad prieš ugnį reikia kovoti ugnimi, pavyzdžiui, rengiant kibernetines atakas prieš Rusijos infrastruktūrą. Labiausiai Kremlių išmuštume iš vėžių darydami tai, ko negali daryti jis: draugiškai ir pagarbiai elgdamiesi su Rusijos žmonėmis.
