Iš tikrųjų priežasčių nerimauti esama. PiS surengė populistinę rinkimų kampaniją, žarstydama daug brangiai kainuojančių pažadų. Jos vadovavimą 2006–2007 metais, kai ponas Kaczynskis buvo premjeras, žymėjo padriki sprendimai ir nerimą keliantis baudžiamojo teisingumo sistemos politizavimas.
Vis dėlto rinkėjams neišvengiamai įgrysta silpnavaliai ir nekompetentingi. Partija „Pilietinė platforma“ (PO) išeikvojo jų kantrybę. Ji atrodė arogantiška ir atitrūkusi nuo tikrovės. Jos vadovybė, kadaise atrodžiusi įspūdingai, dabar atrodo nudėvėta. Paskutinis šiaudas, kurio griebėsi ši partija, buvo gąsdinimo taktika, kuri nesuveikė. Lenkijos rinkėjai nusprendė, kad jiems PO tikrovė nepatinka labiau negu nerimas dėl potencialių PiS problemų.
Galbūt jie suklydo. Galbūt mūsų visų laukia nemaloni staigmena. Tačiau taip pat tikėtina, kad PiS ir ponas Kaczynskis pasimokė iš praeities. Nuosaikaus ir šiuolaikiškai mąstančio PiS kandidato Anrzejaus Dudos (Andžejaus Dudos) pergalė gegužę vykusiuose prezidento rinkimuose parodė, kad ši partija nėra pamišusi arba kvaila.
Dabar PiS turės vadovauti Lenkijai. Tai reikš kompromisus. Užsienio kapitalo valdomi bankininkystės ir mažmeninės prekybos sektoriai gali tikėtis griežto elgesio. Tačiau Lenkijos tvirta reputacija tarp užsienio prekybos ir investicijų partnerių pasirodys esanti atspari. Nauja vyriausybė neišvengiamai turės išmesti į šiukšlių dėžę kai kuriuos itin ekstravagantiškus priešrinkiminius pažadus. Ji gali sau leisti suvesti kai kurias sąskaitas. Lenkijoje galioje sistema „nugalėtojui atitenka viskas“; daug žmonių svarbiuose postuose neteks darbo ir garsiai dėl to skųsis. Gali būti atliekami kai kurie tyrimai ir teisminiai persekiojimai, PiS trokštant išvalyti Lenkijos viešąjį gyvenimą. Jeigu pasiseks, jie netgi gali būti nukreipti prieš tikrus niekdarius, o ne vien prieš politinius varžovus.
Vis dėlto vidaus politikos sunkumai nublanksta prieš užsienio politiką, nes naujajai vyriausybei teks spręsti aštriausias krizes iš patirtų Europoje pastaraisiais dešimtmečiais. Viena jų – revanšistinės Rusijos grėsmė. Lenkija turės išlaikyti dėmesį Ukrainai, tvarkytis su didėjančia Rusijos įtaka kitoms Višegrado šalims, rūpintis pasiruošimais NATO viršūnių susitikimui, kur reikės įkvėpti gyvybės Aljanso teritorinės gynybos planams Europos šiaurės rytuose, taip pat sustiprinti ryšius su Baltijos šalimis.
Be to, Lenkija taip pat privalės atlikti savo vaidmenį sprendžiant Europos migrantų krizę. Rinkimų kampaniją temdė pono Kaczynskio nevykusi ksenofobinė retorika, vaizduojanti pabėgėlius aptekusius parazitais ir ligomis. PiS peikė kadenciją baigiančią PO vyriausybę netgi dėl jos kuklių žingsnių, turinčių padėti įveikti tą krizę.
Ir tai turės pasikeisti. Milijonas arba daugiau žmonių yra patraukę į kelią – tai didžiausias žmonių kraustymasis Europoje nuo 1945 metų. Būtų lengvabūdiška manyti, kad juos bus galima sustabdyti tiesio politikams trepsint kojele ir šūkaujant „Negalima!“ Tikrasis klausimas Europai yra paprastas: ar ji tvarkysis su šią milžiniška humanitarine, socialine, ekonomine problema gerai ar blogai? Lengvų atsakymų nebus, bet šalys, kurios mėgins rūsčiai dėbsoti stovėdamos nuošalyje, nesulauks didelės kaimynių užuojautos.
Neabejotina, kad PiS padarys klaidų. Tačiau sunku įžvelgti, iš kur kils pasipriešinimas. Pawelo Kukizo (Pavelo Kukizo) protesto partija yra tikėtina PiS sąjungininkė (ir neabejotinai subyrės artimiausiais mėnesiais). PO apims vidaus rietenos, mėginant kam nors suversti kaltę dėl pralaimėjimo. Senoji sekuliarioji kairė, įskaitant Lenkijos komunistų partijos įpėdinius, patyrė įspūdingą katastrofą. Naujoji Šiuolaikinė partija (Nowoczesna), vadovaujama buvusio Pasaulio banko ekonomisto Ryszardo Petru (Ryšardo Petru), bus sveikintinas naujas priedas Seime, bet ji per maža, kad galėtų tapti rimta opozicija vyriausybei.
Trumpai tariant, Lenkijos draugai turėtų būti kantrūs. PiS turi savų keistybių, bet nėra tokia bloga, kaip ją vaizduoja PO. Lenkijos problemų irgi nepavyks išspręsti taip greitai ir lengvai, kaip tikina PiS. Naujoji vyriausybė neišvengiamai bus nepatyrusi ir susidurs su milžiniškais iššūkiais. Laimei, ji paveldėjo stiprią ekonomiką, stabilias institucijas ir draugiškų sąjungininkų bei kaimynų tinklą. Net jeigu ji dėl to neparodys jokio dėkingumo.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
