Tikrai nesu filosofijos ekspertas, bet laimė, jog mano tėvas, Oksfordo filosofas J.R.Lucasas, yra pasaulinio lygio Platono veikalų žinovas. Anot jo,Trasimacho vardas graikiškai reiškia „stiprus kovotojas“. Jis tvirtai tiki jėga ir asmenybe; kalbos apie padorumą ir sąžiningą reikalų tvarkymą jam atrodo vien kvailystė. Tikrasis žmonijos variklis – stipresniojo interesas. „Tad neteisingumas, Sokratai, jei jis didelis, yra stipresnis už teisingumą, labiau pritinka laisvam žmogui ir yra valdingesnis“, – argumentuoja Trasimachas.
Leninas kalbėjo panašiai: politikoje iš tikrųjų svarbiausia – kas ką (rusiškai kto kogo)? Gyvenimas – tai negailestinga kova; kompromisai ir pažadai tėra naudingos taktinės priemonės.
Tai dvelkia putinizmu: stiprus yra teisus, o taisyklės tėra veidmainiška nesąmonė. Kaip mano draugė Natalie Nougayrède neseniai rašė dienraštyje „The Guardian“, Rusijos lyderis nori pakeisti dabartinę saugumo Europoje tvarką nauja, pagal kurią Kremlius turėtų veto teisę, pagrįstą ne institucijomis, o Rusijos dydžiu ir svoriu.
Norėčiau turėti galimybę pasiųsti Sokratą pas Leniną arba Putiną. Pirmiausiai jis paklausia Trasimacho, ką reiškia „stipresnysis“ ir „interesai“.Paaiškėja, kad jis turi omenyje ne fizinę jėgą. Tikrasis pranašumo požymis yra politinė galia – gebėjimas palenkti kitus žmones savo valiai. Tai daroma nustatant taisykles, bet jos nepasižymi moraline savastimi, todėl neįpareigoja moraliai elgtis žmonių, kuriems jos taikomos. Kitaip tariant, kol esi galingas, gali valdyti kitus, bet vos tik patenki į bėdą, negali tikėtis ištikimybės.
Tai labai panašu į padėtį Rusijoje ir problemą, su kuria susiduria ponas Putinas, kurio valdymas vis ilgiau pratęsiamas. Kaip pažymi Sokratas, net sėkmingiausi valdytojai nėra neklystantys. Jeigu jie daro klaidų, tuomet Trasimacho nuostata tampa pati sau prieštaraujanti. Kad klaida būtų ištaisyta, valdytojui iš tikrųjų reikėtų ne paklusnumo, o nepaklusnumo. Kaip ponas Putinas sužinos, ar daro klaidų, jeigu visi pernelyg įbauginti, kad prieštarautų? Na, o jeigu niekas neprieštarauja, klaidos taps tik dar didesnės.
„Valstybėje“ Trasimachas mėgina gudrauti, sakydamas, kad stiprus valdytojas iš esmės yra neklystantis. Gydytojo darbas – gydyti žmones. Na, o valdytojas yra tas, kuris valdo nedarydamas klaidų. Tačiau tokia gynyba atveria dar didesnę problemą. Idealus gydytojas rūpinasi ne savo, o pacientų interesais. Taigi, idealūs valdytojai turėtų rūpintis savo pavaldinių interesais.
Tokiu būdu Sokratas sumaniai įtikina Trasimachą pakeisti savo šiurkštų, amoralų nusistatymą ir pripažinti, kad valdytojams turėtų rūpėti jų valdomų žmonių gerovė. Jeigu Putinui iš tikrųjų svarbi Rusija, tuomet jis turėtų sutikti, kad jis ir Rusija neišvengiamai susidurs su suvaržymais, jeigu priiminės blogus sprendimus.
Tai dar ne viskas. Sokratas argumentuoja, kad netgi stipriausi valdytojai turi tramdyti savo savanaudiškumą, jeigu nenori susivaidyti su savo kolegomis. Šiaurės Korėjos vadovybė – puikus negailestingo savų interesų tenkinimo pavyzdys. Ir jai sekasi ne kaip. Trumpai tariant, griežtai amoralus požiūris yra neveiksmingas.
Rusija šių pamokų dar neišmoko. Šioje šalyje baimės ir vergiško keliaklupsčiavimo atmosfera veda prie netinkamų sprendimų. Užsienyje Kremlius kelia nerimą kaimynams ir juos vienija, rodydamas esantis negailestingas ir nepatikimas. Tačiau kas norėtų atlikti Sokrato vaidmenį Trasimachui Putinui?
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
