Vokietija taip pat vadovauja Europos užsienio politikai: ji paakino Rytų i Pietų Europos šalių vyriausybes palaikyti sankcijas Vladimiro Putino Rusijai, nors jos nebuvo linkusios tai daryti. Dar keistesnis diplomatinis triukas atrodo jos pastangos suartėti su Turkija – šalimi, kurią Berlynas anksčiau ignoruodavo.
Šios politikos įsikūnijimas yra Angela Merkel, kurią vokiečiai praminė „Mutti“ („mamyte“). Jos populiarumas namuose beveik nenukentėjo, nors nerimaujama dėl migrantų integracijos kainos ir sunkumų. Ji be vargo nušluostė nosį kritikams per savo partijos suvažiavimą šį mėnesį, kai sulaukė devynias minutes trukusių ovacijų. Delegatai būtų ploję atsistoję dar ilgiau, jeigu ji nebūtų jų nutildžiusi, pareikšdama, kad „mums dar reikia daug nuveikti“. Taigi nestebina, kad žurnalas „Time“ išrinko A.Merkel svarbiausia 2015-ųjų asmenybe, pavadinęs ją „Laisvojo pasaulio kanclere“. Buvo nukaldintas dar vienas titulas – „gerasis vokietis“: nebesijaučiantis kaltas, bet ryžtingai nusiteikęs elgtis teisingai.
Visa tai tampa milžiniška problema mums, britams – ne todėl, kad tai kelia grėsmę mūsų interesams, o todėl, kad mes to nesuprantame. Esame išmokyti laikyti Vokietiją potencialia grėsme – Winstonas Churchillis 1943 metais Amerikos Kongresui pareiškė: „Hunai visada taikosi sugriebti jums gerklę arba būna jūsų paminti.“ Mes dukart kovėmės pasauliniuose karuose, kurių kaina buvo milžiniška, kad išvengtume Vokietijos dominavimo Europoje. Tad vargu ar reikia stebėtis, kad pašiaušiame savo istorinę keterą, kai vėl matome besiformuojančią pamėklišką grėsmę.
Vis dėlto šiuolaikinė Vokietija yra truputį kitokia. Jos nebeslegia kaizerio Wilhelmo nuoskaudos dėl kolonijų stygiaus, o juo labiau ji nebesilaižo Versalio žaizdų. Ji nebėra militaristinė (tiesą sakant, NATO pakraščio valstybės niršta dėl Vokietijos atkaklaus kvazipacifizmo Rusijos karinės grėsmės akivaizdoje). Ji nebesiekia revanšo (Berlynas nerodo nė menkiausio noro atgauti Elzasą ir Lotaringiją, Sileziją arba Sudetų kraštą). Ji nori taisyklėmis pagrįstos ekonominės ir politinės santvarkos Europoje, o ne vienašališko valstybės galios primetimo. Pati ponia Merkel yra atsargaus, sąžiningo šiuolaikinio vokiečio įsikūnijimas. Jos pagrindinis trūkumas (bent jau anksčiau) buvo išsisukinėjimas, o ne perdėtas valdingumas.
Lengva besti pirštu į Vokietijos aukštosios politikos trūkumus. Euro krizės šaknys ne mažiau susijusios su gelbėtojų vokiečių beatodairišku skolinimu negu su išlaidumu ir korupcija kitose šalyse. „Volkswagen“ emisijų skandalas pabrėžė negailestingo godumo ir apgaulės kultūrą kai kuriose vokiečių verslo srityse. Planuojamas naujas dujų vamzdynas iš Rusijos per Baltijos jūrą bus naudingas Vokietijos verslui, bet pakenks tokių tranzito šalių Rytų Europoje kaip Ukraina interesams. Jos migracijos politika erzina kitus: Vokietija gali sau leisti priimti milijoną migrantų, bet tokios Europos šalys kaip Lenkija negali to padaryti, o spaudimas elgtis kitaip kursto sprogimą visuomenėje.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad Vokietija nori priversti ES būti veiksminga. Tai sunku suvokti britams, ypač tuo metu, kai esame nusiteikę pasitraukti. Mes laikome ES pančiais, kurie mums neleidžia elgtis kaip turėtume. Vokietija ją laiko tvarkdare, užtikrinančia, kad kitos šalys elgtųsi maloniai, taupiai ir atsakingai. Mes tiesiog nesugebame įsivaizduoti, kokias lėšas ir pastangas Vokietija yra linkusi skirti šiam reikalui. Užtat mes fantazuojame apie Ketvirtąjį reichą, užsidėjusį grėsmingą kaukę.
Tuo metu, kai naujoji Vokietijos Europa įgyja pavidalą, mes nesame jos dalis. Mes, britai, galėtume priiminėti sprendimus ant kapitono tiltelio, nes tokią galimybę mums suteikia mūsų dydis ir diplomatiniai sugebėjimai. Deja, mes, paniurę ir nenuovokūs, sėdime gelbėjimosi valtyje, ginčydamiesi, ar norime būti nuleisti už borto.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
