Kiekviename iš šių kaltinimų, kaip ir daugelyje kitų, yra tiesos grūdas. Tačiau jie nepadės sustabdyti šiuo metu vykstančio Šengeno zonos byrėjimo. Tai visiems kainuos laiko ir pinigų, padidins žmonių kančias ir padarys tik ribotą poveikį migrantų srautams. Tai puikus Nešo pusiausvyros pavyzdys – padėtis, kai visi elgiasi racionaliai, puikiai išmanydami kitų žaidėjų strategijas, ir kur visų pozicijos galiausiai pablogėja.
Migracijos ir pabėgėlių krizė yra negandų euro zonoje atgarsis. Visų pirma blogas planavimas ir norima laikymas esama sukūrė sudėtingą padėtį. Visi širsta ir kaltina visus kitus. Daug žmonių sako: „Ar nesakiau?“ Tada priimantys sprendimus pradeda aiškintis, kuriuos pažadus reikia sulaužyti, kad būtų išvengta katastrofos ir galbūt netgi rasti sprendinį.
Bendrosios valiutos atveju buvo sulaužyta taisyklė „jokio finansinio gelbėjimo“, sukuriant bendro bankų priežiūros režimo užuomazgas ir negailestingai varžant nacionalinį suverenumą biudžeto politikos atveju (kaip ką tik pasimokė Graikija).
Dabar toks pats girgždantis ir duobėtas procesas vyksta migracijos politikoje. Iki šiol tai buvo beveik išimtinai nacionalinių vyriausybių reikalas, o dabar matome tokios padėties bauginančius rezultatus. Kas iš tikrųjų turi teisę gauti prieglobstį? Kur žmonės turi būti registruojami ir kur turi būti nagrinėjami jų prašymai? Kokios taisyklės taikomos ekonominei migracijai? Kaip bus dalijamasi išlaidomis ir nauda? Kaip nauji atvykėliai gali būti skatinami integruotis – socialiai ir ekonomiškai? Kaip turi būti deportuojami piktnaudžiaujantys sistema? Šie klausimai iš tikrųjų gali būti išspręsti tik Europos lygmeniu – nebent norime matyti stovyklas, dygstančias prie kiekvienos vidinės ES sienos, kaip jau matome Kalė uostamiestyje.
Bendras migracijos režimas neišvengiamai kelia dar fundamentalesnį klausimą. ES turi ne vien humaniškai ir saugiai kontroliuoti savo išorines sienas, bet ir daryti įtaką įvykiams už savo ribų. Imperijos, kurios neužtikrina saugumo savo periferijoje, importuoja nestabilumą, o padariniai būna pragaištingi. Tačiau Europa dar nesielgia kaip imperija, ypač užsienio ir saugumo politikos reikaluose.
Tai reikalaus dar sunkesnių pokyčių didžiosiose šalyse. Vokietija ir Prancūzija slopino bet kokias rimtas pastangas kurti stiprią ES užsienio politiką; dabar jos kenčia nuo silpnos politikos rezultato. Joms gali nepatikti Briuselyje kurpiamos politikos pančiai, bet alternatyva – dar blogesnė.
Europos imperinė integracija naudingiausia būtų mažesnėms ir neturtingesnėms šalims. Jų balsai būtų svaresni taisyklėmis pagrįstoje sistemoje negu pagrįstoje vien galia.
Pavojus tas, kad Europos sistemos – finansinės, socialinės ir geopolitinės – patiriami sunkumai veikiau ją ardo, o ne stiprina. Žmonės gali gana pagrįstai sakyti, kad jie neprašė Europos supervalstybės ir jos nenori. Tokiu atveju Šengeno zonos panaikinimas būtų tik užuomina apie chaosą, kuris lauktų mūsų, jeigu Europos dezintegracija iš tikrųjų įsibėgėtų.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
