Straipsnyje apibūdinami Rusijos strateginės kultūros elementai, taip pat pateikiamos rekomendacijos kaip elgtis grėsmingo Rusijos elgesio akivaizdoje. Rusijos strateginė kultūra yra iš esmės paranojiška, ir tikėtinai tokia išliks. To pasėkoje Rusijos elgesys kelia grėsmę kitoms valstybėms ir trukdo vakarų diplomatijai. Tinkamas atsakas į tokį elgesį yra ne patenkinti Rusiją, bet sulaikyti ją ir sumažinti jos veiksmų poveikį.
Strateginės kultūros samprata ir elementai
Strateginė kultūra yra plačiai pripažįstamų, labai įtakingų ir ypač patvarių pažiūrų, suvokimų, polinkių, ir refleksų apie nacionalinį saugumą plačiąja prasme, tiek vidinį, tiek išorinį, visuma, kuri formuoja elgesį ir politiką. (Fritz Ermarth)
Subyrėjus Sovietų Sąjungai buvo priimta manyti, kaf Rusijos strateginė kultūra arba visai neegzistuoja, arba vystosi kitaip nei SSSR. Rusija buvo matoma kaip Vakarų partnerė, siekianti draugiškų santykių su buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Tačiau tai buvo tik iliuzija. Sovietinė strateginė kultūra, paremta militarizacija, paranoja ir mesianistiniais tikslais, buvo ‘laikinai užmigdyta’, bet nesunaikinta. 1990-ųjų viduryje bendradarbiavimo su Vakarais erą pakeitė atsargumo, nepasitenkinimo ir skaičiavimo požiūris. Didžiausia grėsme Rusijai buvo laikomas „vienpolis pasaulis“, valdomas JAV. Todėl Rusija turi siekti atsvaros JAV įtakai sudarant sąjungas su kitomis valstybėmis. Skirtingai nuo Sovietinės, Rusijos strateginė kultūra yra mažiau militaristinė, nes Rusiją vadinti karine supervalstybe galima tik siauriausia branduoline prasme.
Šiuo metu Rusijos strateginė kultūra paremta trimis elementais:
- įtarimas, pereinantis į paranoją apie Vakarų pajėgumus ir ketinimus;
- ekonominės galios siekis;
- mesianistinis pranašumas;
Paranoja ir revizionizmas
Nervingumas dėl Rusijos vietos pasaulyje turi keleto šimtmečių istoriją.
Dabartinė Rusijos vadovybė nebedaro klaidų, kurios padarė Sovietų Sąjungą pažeidžiama (beveik nevaržo populiariosios kultūros, leidžia piliečiams beveik neribojamas keliones į užsienį, ir pan.). Jausdama susiskaldymą ir ekonominį nuosmukį Vakaruose, ji žiūri į Europą ir Ameriką su daugiau paniekos ir mažiau baimės nei Sovietų vadovybė 1980-aisiais.
Nors Rusija yra lankstesnė ir mažiau pažeidžiama nei SSSR, ji yra mažesnė ir silpnesnė.
Rusijos revizionistinis požiūris į politinę geografiją yra nulemtas istorinių veiksnių. Praeities aukos yra svarbesnės nei dabarties pasirinkimai. Rusija tiki, kad SSSR ‘gavo’ Rytų Europos valstybes 1945 m. kaip atlygį už Hitlerio nugalėjimą.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, 1990-ųjų atsiminimai yra itin skaudūs. Šis dešimtmetis vertinamas kaip laikotarpis, kai vakarai tyčia nusilpnino Rusiją, išplėsdami karinį aljansą į rytus, nepaisant pažadų, duotų vienijant Vokietiją.
Strateginė paranoja labiausiai pasireiškia vertinant užsieniečių veiklą buvusioje Sovietų Sąjungoje – kaip kad „spalvotųjų revoliucijų“ atveju. Vakarų vyriausybių ir NVO veikla buvo vertinama ne kaip parama laisviems rinkimams ar antikorupcijos kampanijoms, bet kaip „kišimasis“ ir „kurstymas“.
Rusijos požiūriu, kitas Vakarų grėsmingų machinacijų etapas – spalvota revoliucija pačioje Rusijoje. Rusijos politikai mano, kad nepageidaujami šalies išorinės aplinkos pokyčiai yra tiesioginė grėsmė jos vidiniam stabilumui (arba, tiksliau, jų pačių valdžios stabilumui). Bet kas, kas galėtų būti suprantama kaip Vakarų parama separatizmui (pvz., nedidelės Laisvės Radijo tarnybos totorių, čečėnų, avarijų ir kitų mažumų kalbomis) yra vertinama kaip sąmokslo suskaldyti Rusiją dalis.
Tačiau „kišimosi“ sąvoka yra vartojama nevienareikšmiškai. Rusija taiko nesikišimo doktriną visam likusiam pasauliui, bet savo veiksmams pateisinti turi „prievolės apsaugoti tautiečius užsienyje“ doktriną.
Šį paradoksą gerai iliustruoja tuometinio prezidento Dmitrijaus Medvedevo 2008 m. išdėstyti penki Rusijos užsienio politikos principai. Pirmasis ir trečiasis principai – laikytis tarptautinės teisės ir išlaikyti “pilnavertiškus ir draugiškus santykius” su visomis šalimis, bet ketvirtas principas pabrėžia “neginčijamą prioritetą apsaugoti Rusijos piliečių, nepaisant to, kur jie gali būti, gyvybes ir orumą.” Penktasis įtvirtina teisę suteikti “ypatingą dėmesį” regionams, kuriuose Rusija turi “privilegijuotų interesų”.
Kaip jau minėta, stabilumo užsienyje siekis glaudžiai susijęs su stabilumo namuose išlaikymu. Jei Rusija negali kontroliuoti išorinio pasaulio, tai jis yra pajėgus kištis į Rusijos vidaus reikalus. Jei vakarai, pavyzdžiui, gali skatinti demokratiją Irane, tai jie gali tą patį daryti ir Rusijoje. JAV tikslas yra išlaikyti tarptautinę tvarką, palankią liberalios demokratijos vertybėms, tuo tarpu Rusijos tikslas – sukurti tarptautinę aplinką, padedančią išlaikyti jos valdymo sistemą.
Šios strateginės paranojos išdava yra ta, kad Rusija negali pakęsti, kai kažkas, kas svarbu jos interesams, yra keičiama be jos sutikimo. Vienas iš pagrindinių V. Putino tikslų buvo atkurti Rusijos pozicijas pasaulyje, ‘nuplaunant’ 1990-ųjų pažeminimą, ir būti pakviestiems prie visų svarbiausių stalų, įskaitant patį prestižiškiausią – G8.
Tačiau šis “neigiamas tikslas” (išsaugoti Rusijos balsą sprendžiant tarptautinius reikalus) prieštarauja antrajam: užkirsti kelią Rusijos veiksmų laisvės apribojimams. Rusija tuo pačiu metu reikalauja pagarbos status quo ir reiškia nepasitenkinimą savo įsipareigojimais. Tai labiausiai būdinga prioritetinei Rusijos užsienio politikos sričiai, “posovietinei erdvei.” Čia Rusijos tikslas yra išlaikyti a droit de regard ir užkirsti kelią tolesniam jos įtakos silpnėjimui, įsikišant aktyviai ir, kur būtina, agresyviai. Siekdama šio tikslo, Rusija pasirengusi pažeisti tarptautinę teisę, sugadinti savo sunkiai iškovotą tarptautinę padėtį ir rizikuoti konfrontacija su Vakarais.
Tačiau negalima teigti, kad Rusija aktyviai siekia konfrontacijos su Vakarais. Ji yra linkusi rizikuoti, kai atsiranda grėsmė gyvybiniams interesams. Tačiau bendradarbiavimas su Vakarais yra labai svarbus Rusijos strateginės kultūros antrojam elementui – ekonominės galios siekiui.
Rusija jau atsisakė idėjos būti nepriklausoma ekonomine sistema. Todėl jai reikia prekių, pramonės įrangos, know-how, investicijų ir rinkų. T.y., būti pasaulinės ekonomikos dalimi. Rusijos elitas nori, kad šalis būtų ne vien žaliavos, pusfabrikačių ir ginkluotės tiekėja. Todėl skatina Rusijos įmones plėsti veiklą užsienyje, o taip pat pripažįsta užsienio investicijų poreikį (tuo pačiu siekiant jas kontroliuoti).
Galios siekimas yra tampriai susijęs su silpnumo pripažinimu ir paranojiška baime, kad išorinis pasaulis apgaus ar išnaudos Rusiją (kaip kad 1990-ieji yra vertinami kaip laikas, kai Vakarai primetė Rusijai gniuždančias ekonomines sąlygas, išgrobstė gamtinius išteklius ir įvedė žeminančias ekonomines reformas).
Rusijos BVP vis dar labai priklauso nuo gamtinių išteklių gavybos. Jai taip ir nepavyko prasiveržti į pridėtinės vertės pramonės šakas. Jos buvimas paslaugų ir su IT susijusiuose sektoriuose yra silpnas. Net naftos ir dujų pramonė kenčia nuo diversifikacijos ir naujų technologijų. Rusija buvo įpratusi manyti, kad ji valdė Europos dujų ateitį. Skalūnų dujų gavybos augimas Amerikoje ir mažėjanti SGD (suskystintų gamtinių dujų) technologijų savikaina pakeitė visą pagrindą, kuriuo buvo grindžiama Rusijos politika. Amerika, jau apsirūpinanti gamtinėmis dujomis, per kelerius ateinančius metus gali netgi tapti pajėgi eksportuoti jas į Europą.
Rusija taiko stulbinančiai agresyvų požiūrį santykiuose su išorine ekonomine aplinka. Jis jaučiasi nesuvaržyta norminiais rėmais, kurie bent iš dalies varžo kitų šalių elgesį. Viena iš priežasčių yra tai, kad rusai mano, jog buvo apgauti praeityje, ir dabar atėjo laikas atgauti, kas buvo prarasta. Antra, jie nemano, kad normatyviniai rėmai, kuriuos Vakarų šalys viešai deklaruoja, iš tikrųjų jas įpareigoja. Rusai mano, kad kalbos apie žmogaus teises, moralę ir pan yra tik kamufliažas vakariečiams, kuriuos motyvuoja tik pinigai. Šią veidmainystę Rusijos akyse patvirtina tai, kad taip lengva įdarbinti Vakarų politikus (pavyzdžiui, buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį), komercinių įmonių su politiniu atspalviu direktoriais ir rėmėjais.
Tokio mąstymo rezultatas yra tai, ką galima pavadinti “plataus spektro požiūriu”: gebėjimas ekonominius ir politinius klausimus užsienyje spręsti naudojant viešą ir privatų diplomatinį spaudimą, šnipinėjimą, komercines derybas, informacinį karą ir pinigus politikoje.
Bendraujant su Vakarų finansų rinkomis, Rusija žino savo, kaip kliento svarbą (ypač esant ekonominiams sunkumams). Ji sėkmingai apeina daugumos didžiausių Vakarų komercinių ir viešųjų institucijų, susijusių su finansais, taisykles. Nors tik nedaugelis Vakaruose žino apie šiuos žeminančius nuolaidžiavimus, jie yra noriai paminimi Rusijoje.
Gerindama savo ekonominę padėtį užsienyje, Rusija nori priklausyti pagrindinėms taisykles nustatančioms institucijoms (PPO, EBPO). Rusija nenori nukentėti nuo tarptautinių pinigų plovimo arba įmonių valdymo standartų, visų pirma, nes ji nepritaria norminei sistemai, kurioje jie yra sukurti, ir, antra, nes ji abejoja jų taikymo teisingumu.
Ypač daug dėmesio yra teikiama taisyklėms, reglamentuojančioms energetikos rinką Europos Sąjungoje, kurioje “Gazprom” per pastarąjį dešimtmetį labai prastai pasirodė. Ji prarado rinkos dalį, ir įgijo (pelnytai) nepatikimo brangių dujų tiekėjo reputaciją. Tačiau pastebima, kad “Gazprom” agresyviai naudoja lobistines struktūras ir bylinėjimąsi, siekdama užgniaužti diskusijas ir kritiką. Mikro ir vidutiniame lygmenyje, ES bendrininkavimas pasireiškia asmeninės ir institucinės korupcijos forma. Aukštesniame lygmenyje, tai yra kelių nacionalinių energetikos bendrovių opozicija liberaliam ir konkurencingam modeliui, įtvirtintam ES politikoje.
Ekonomikoje ir tarptautinių santykių vadyboje “skaldyk ir valdyk” Rusijai yra ir taktika, ir tikslas. Taip yra tiek Rusijos santykiuose su sąjungomis (alliances), tiek su atskiromis šalimis. Pavyzdžiui, ji gundo Amerikos energetikos įmones (tokias kaip “Exxon”) priėjimu prie Rusijos angliavandenilio rezervų lengvatinėmis sąlygomis, tikėdamasi sukurti “Rusijos lobby” Vašingtone. Perka pažangius ginklus (Mistral) iš Prancūzijos su viltimi, kad Prancūzija, siekdama išsaugoti darbo vietas savo žlungančioje laivų statybos pramonėje, bus mažiau ryžtinga gindama sąjungininkes Baltijos šalyse. Ji siūlo pigias dujas tokioms šalims kaip Bulgarija ir Serbija, taip skatindama “South Stream”, savo brangią ir stipriai subsidijuojamą alternatyvą ES remiamam “Nabucco” vamzdynui. Ji susidraugauja su Norvegija, siekdama suardyti Vakarų vienybę sprendžiant Arkties ateitį.
Individualiai, Rusijos skatinimai nėra įpareigojantys. Bet kartu jie yra „spąstų vėrinys“. Krizės atveju, visi veikėjai Vakaruose gali tapti suvaržyti įsipareigojimų Rusijai, ar bijoti prarasti pažadėtas sutartis ir energijos tiekimą. Rusija žino, kad ji yra per silpna prieš vieningus Vakarus, ryžtingą Ameriką ar darnią Europą. Taigi, jos vidutinės trukmės tikslas yra sukurti nesutarimus, kurie pakeistų jėgų balansą. Rusijos stiprybė yra ne strategija, bet “veiklos menas” (operational art). Ar klausimas yra priešraketinė gynyba, netradicinės dujos, Arabų pavasariai, ar spalvotosios revoliucijos, iš Maskvos galima tikėtis tiesioginės ir nesimetriškos, grubios ir išradingos reakcijos. Ji ir toliau platins prieštaravimus bei kurs operacinio lygio atakas savo strateginei gynybai paremti.
Mesianizmas
Darant prielaidą, kad tai yra Rusijos tikslai ir taktika, kokia yra jų sėkmės tikimybė?
Vienas trukdis yra labai specifiškas strateginės kultūros bruožas: mesijinis pranašumas. Rusijos lyderiai ir politikai nebeturi nieko bendro su sovietinio stiliaus komunizmu. Jie supranta, kad tai buvo politinė ir ekonominė aklavietė. Bet jie daugeliu atvejų tiki savo šalies dvasine lemtimi, ne mažiau kaip Bizantijos imperijos įpėdine. Rusijos unikalumo idėjos puikiai dera su užsienio idėjų, tokių, kaip politinė konkurencija, atmetimu. Jiems taip pat priimtina nuostata, kad po Senovės Romos ir Konstantinopolio žlugimo, Maskva yra “Trečioji Roma”, apgulta priešų, kuriems reikia priešintis bet kokia kaina.
Kitas, toks pat keistas elementas yra “neo-Eurazianizmas”. Nors Rusijos santykiuose su Europa nebėra ideologinio komponento, jį pakeitė “civilizacijos” komponentas.
Ivan Krastev 2004 metais rašė: “Sėkmingas kovos su terorizmu ir kovos su korupcija retorikos mišinys, nuosaikus antiamerikanizmas bei senovinio stiliaus administracinė politika leido V. Putinui įtvirtinti “priimtiną” autoritarinį režimą Rusijoje. Šis modelis turi potencialą būti pakartotas.” Šiandien tai nebegalioja. Rusijos ekonominis stebuklas, pasirodo, buvo tik aukštų naftos kainų rezultatas. Rusijos kovos su terorizmu reputacija yra smukusi dėl smurto Šiaurės Kaukaze. Kovos su korupcija srityje pasigirti irgi nėra kuo. Postų apsikeitimo tarp V. Putino ir D. Medvedevo atsainus cinizmas sumažino „Putinistio politinio modelio“ patrauklumą. Antiamerikonizmas yra mažiau populiari tema nei prieš dešimt metų: dabar sudėtinga pavaizduoti JAV kaip išdidų hegemoną. Rusija neišgavo jokių reikšmingų geopolitinių dividendų nei iš Amerikos “posūkio” į Aziją, nei iš didžiausios krizės ES istorijoje.
Tačiau nereikėtų per anksti nusiraminti. Pastaraisiais metais Rusija suintensyvino ryšius su Kipru ir Graikija. Gruzija, Lietuva, Latvija ir Moldova atrodo nesaugios. Nesunku įsivaizduoti Rusiją įgaunančią įtaką bet kurioje iš šių valstybių, esant palankiems rinkimų rezultatams ir ekonominiams sunkumams.
Akivaizdžiausios potencialios Rusijos paranojinės strateginės kultūros aukos yra šalys jos kaimynystėje. Rizikos spektro kraštuose yra Baltarusija (kuri jau yra Rusijos stovykloje, ir Vakarai vargiai gali ką nors pakeisti) bei Lenkija (svarbi Amerikos sąjungininkė, sunkiasvorė ES narė, kuri gali tiek apsiginti pati, tiek ir tikėtis sąjungininkų paramos esant poreikiui). Tarp jų išsidėsto Šiaurės šalys, Centrinės Azijos, Kaukazo, Baltijos šalys, Balkanai, Vidurio Europa, taip pat Moldova ir Ukraina. Būtų neteisinga vadinti šias valstybes Rusijos “priešais”: Kremlius neketina pulti jų karinėmis priemonėmis (išskyrus, galbūt, Gruziją ir Baltijos šalis). Tačiau ji nori riboti jų suverenius pasirinkimus.
Puikus to pavyzdys – birželį vykęs gen. Makarovo (RF GP vadas) vizitas į Suomiją. Jo metu generolas paragino Suomiją baigti karinius manevrus rytinėje šalies dalyje, sustabdyti bendradarbiavimą su NATO ir suaktyvinti bendradarbiavimą su Rusija. Po šios kalbos Suomijoje išaugo palaikančiųjų narystę NATO skaičius, tačiau nesukėlė jokių viešų paramos pareiškimų iš kitų valstybių. O rugpjūčio 23 d. Rusijos karinis lėktuvas pažeidė Suomijos oro erdvę.
Toks spaudimas yra tam tikra prasme trivialus: Suomija yra ES narė, turi stiprią kariuomenę, ir yra įsitraukusi į vis didėjantį bendradarbiavimą gynybos srityje su Šiaurės ir Baltijos kaimynėmis. Vis dėlto, kalba, kaip ir oro erdvės pažeidimas, taip pat yra testas. Kaip Suomija reaguos? Ką pasakys jos draugai ir kaimynai? Kokią „bausmę“ gaus (jei iš viso gaus) Rusija už akivaizdų tyčiojimosi iš daug mažesnio kaimyno? Nors šie epizodai praėjo beveik be pastabų pasaulio žiniasklaidoje, Rusijos užsienio politikos formuotojai atidžiai ištyrė jų padarinius.
Terapija ar sulaikymas?
Būtų didelė klaida reaguoti į tokį Rusijos elgesį „terapiniu“ požiūriu, kuris paremtas idėja, kad jeigu Rusija bus laiminga, ji elgsis geriau. Dažna klaida – net tarp profesionalių Rusijos stebėtojų – nuraminti Rusijos paranoją, o ne pasipriešinti jai. Laikantis šio požiūrio, NATO plėtra buvo šiurkšti klaida, kuri pavertė Rusiją iš draugo į priešininką. Todėl dabar reikėtų pakeisti Vakarų įtakos Rusijos “kieme” skatinimo politiką ir užtikrinti Kremlių, kad mes neketiname kištis į jų vidaus reikalus.
Toks mąstymas siunčia visiškai klaidingą signalą. Rusijos paranoja gali būti patenkinta tik suteikus jai teisę dominuoti kaimyninių šalių atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad beveik visais atvejais tos šalys priešinsis šiam dominavimui, tai būtų receptas geriausiu atveju nestabilumui, o blogiausiu atveju – karui. Geriau būtų pasakyti, kad tol, kol Rusija išliks paranojiška, Vakarų atsakas turi būti itin griežtas.
Bet tai yra našta, kurios Amerika negali nešti viena. Pirmiausia, Amerikos gynybos, saugumo ir užsienio politikos sistema nepritaikyta kovoti su tokiais priešininkais kaip Rusija, kuri siekdama savo revizionistinės užsienio politikos tikslų naudoja tradicinių ir naujoviškų priemonių mišinį, nuo slaptų agentų iki aukšto lygio diplomatinių demaršų ir žvanginimo ginklais. Visiškai nerealu tikėtis, kad Amerika sureaguos kiekvieną kartą, kad Rusija gąsdina savo kaimynus, arba žaidžia „skaldyk ir valdyk“ Europoje. Daug lengviau „nurašyti“ Rusiją kaip silpną ir nereikšmingą, kaip nepatogumą, bet ne grėsmę.
Tuo tarpu Kremlius klesti dėl nedėmesingumo. Kai jis susiduria su rimtu pasipriešinimu, atsitraukia. Kai nesulaukia jokio pasipriešinimo, „pasižymi“ tai kaip naują pasiekimą. Elgesys ir pareiškimai, kurie būtų laikomi įžeidžiančiais vos prieš penkerius metus, dabar net nesulaukia komentarų.
Rekomenduojamos priemonės
Svarbus neatidėliotinas žingsnis yra sustiprinti šalių, jaučiančių Rusijos grėsmę, aljansus. Čia svarbų vaidmenį vaidina Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo pastangos, remiamos JAV. Europos šalių raginimas skirti daugiau lėšų gynybai yra naudingas; užtikrinimas, kad jos išleidžia pinigus protingai, – dar naudingesnis. Tačiau, kadangi pagrindinė grėsmė iš Rusijos yra ne karinė, nėra ypač naudinga persistengti atnaujinant šalių, kurioms ji kelia grėsmę, karinius pajėgumus. Tai gali turėti simbolinę reikšmę, tačiau tai nėra pakankamas pakaitalas teisės, politikos, žiniasklaidos ir finansų įstaigų, kurios jau yra arba gali būti „pakirstos“ Kremliaus pinigų ar kitokio spaudimo, integralumo išlaikymui.
Svarbiausia priemonė norint suvaržyti Kremlių yra tai, ką būtų galima pavadinti „informacijos karu“. Nacionalinio saugumo prioritetas yra (ar bent jau turėtų būti) Rusijos vidaus sistemos trūkumų (ypač korupcijos ir neefektyvumo), taip pat jos kišimosi ir gąsdinimo kaimyninėse šalyse, bei bandymo paveikti politines ir ekonomines sistemas kitur Europoje ir JAV akcentavimas/viešinimas. Tokios pastangos buvo svarbi Vakarų gynybos pastangų dalis Šaltojo karo metu, bet dabar beveik nebenaudojamos. Universitetai, tyrimų institutai, žiniasklaida, visuomeniniai transliuotojai, žmogaus teisių organizacijos ir kiti čia vaidina svarbų vaidmenį.
Svarbiausios išvados yra šios:
Tai, kad Rusija yra nominaliai kapitalistinė ekonomika ir turi, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio rinkimai iš daugiau nei vieno kandidato, dar nereiškia, kad ji gerai valdoma.
Taip pat tai, kad Rusija yra silpna apskritai, nereiškia, kad ji negali kelti konkrečių grėsmių mūsų interesams.
Santrauką vertė Mantvydas Juozapavičius
