Nors Baltijos šalyse partizanų kova su sovietų okupacija niekada nebuvo užmiršta, dauguma užsieniečių apie tai nėra nė girdėję, tad juos ši situacija glumina.
Kad suprastumėte, kas vyksta, pamėginkite šį minčių eksperimentą. Įsivaizduokite, kad jūsų protėviai buvo gangsteriai. Gerokai iki jūsų gimimo jie buvo sąjungininkai su kita gauja; jie kartu užpuolė keletą savo kaimynų, ėmė juos į vergiją ir žudė. Vėliau abi gaujos susiriejo ir privertė nekaltus kaimynus pasirinkti vieną arba kitą pusę. Galiausiai jūsų protėviai nugalėjo ir užėmė savo kaimynų – nors šie ir stipriai priešinosi – namus. Kai jūsų protėviai mirė, kaimynai atgavo nuosavybės teisę į savo namus.
Taigi, kyla klausimas: kaip elgtis? Ar turėtumėte atsiprašyti už praeitį, ignoruoti ją, o gal didžiuotis?
Trumpai tariant, su šia problema savo santykiuose su Baltijos šalimis ir susiduria šiuolaikinė Rusija.
Kremliaus manymu, vienintelis svarbus faktas yra, kad Sovietų Sąjunga (mūsų gauja) nugalėjo nacių Vokietiją (jų gaują). Visi, per Antrąjį pasaulinį karą kovoję prieš sovietus, faktiškai buvo naciai. Visi, dabar atiduodantys pagarbą tokių žmonių atminimui, irgi yra naciai.
Tai atrodytų visiškai logiška, jei ignoruosite du svarbiausius faktorius: karo priežastis ir Sovietų Sąjungos vaidmenį.
Kremlius nenori pripažinti, kad Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas iš pradžių buvo sąjungininkai; priešais jiedu tapo tik 1941-aisiais. 1939-ųjų pavasarį pasirašytu Molotovo-Ribbentropo paktu dvi totalitarinės valstybės tarpusavyje pasidalijo Rytų ir Vidurio Europą. Be kita ko, pagal šį slaptą susitarimą didžiausia Europoje žydų bendruomenė pakliuvo į žmonių, norėjusių juos išnaikinti, rankas.
Mūsų dienų Kremlius taip pat nepripažįsta, kad nacių Vokietija vos nelaimėjo karo, nes ūsuotas tipas Maskvoje buvo nekompetentingas paranojikas. Laimei, ūsuotas tipas Berlyne buvo dar labiau nekompetentingas.
Galiausiai karą dėl daugybės kitų priežasčių laimėjo Sovietų Sąjunga. Jai padėjo ir geografinė padėtis, ir klimatas, ir karinė pagalba iš Vakarų. Svarbų vaidmenį atliko ir rusų (taip pat ir ukrainiečių, baltarusių, totorių ir kitų tautų) heroizmas bei pasiaukojimas.
Kai į bendrą vaizdą įtraukiate ir pastaruosius veiksnius, karas Baltijos šalyse nustoja būti dviejų dimensijų sovietų mitu; jis tampa neįtikėtinai įdomiu ir tragišku tikros istorijos epizodu. Estai, latviai ir lietuviai patys nepasirinko padėties, kurioje jiems teko palaikyti Hitlerį arba Staliną. Šis pasirinkimas jiems buvo primestas prievarta.
Atsidūrę padėtyje be išeities jie elgėsi įvairiai – ir pagirtinai, ir pasibjaurėtinai. Bet taip elgtųsi ir bet kurie kiti žmonės.
Kai kurie jų kolaboravo su sovietų okupantais, trėmusiais, apiplėšinėjusiais ir žudžiusiais žmones, o ypač nekentusiais išsilavinusiųjų ir pasiturinčiųjų. Kiti kolaboravo su nacių okupantais, kurie kankino ir žudė žydus, rusus ir kitų tautinių mažumų atstovus, bet su kitais gyventojais elgėsi visai padoriai. Kaltė už šiuos poelgius yra didžiulė.
1944-aisiais, kai atsitraukė naciai, Baltijos šalių tautos nepasitiko sovietų kaip išvaduotojų. Tai yra itin nepatogus faktas šiuolaikiniams rusams, kuriems į kraują įaugęs sovietų karo mitas, ir šis faktas netampa priimtinesnis žeminant nukentėjusius.
Dabar Vakarai pripažįsta, kad Baltijos šalių pasipriešinimas sovietų valdžiai pokariu buvo NATO priešistorė. Ši pozicija yra pagirtina. Tačiau iš tikrųjų sukrečiantis faktas – kad Kremlius laiko save tiesioginiu „miško brolių“ priešų – žmones žudžiusios J.Stalino slaptosios policijos NKVD – įpėdiniu. Būtent tai yra (ar bent jau turėtų būti) tikrasis skandalas.
