Centrinė Azija (CA) – vienas įdomiausių posovietinių regionų, tikra socialinių eksperimentų laboratorija, kur kiekvienas mėginys yra išskirtinis. Vidinė jo šalių politika yra mažai kam žinoma ir suprantama. Realiai po dvidešimties nepriklausomo gyvenimo (kai kada tiesiogine to žodžio prasme kankinimosi) metų jos vis dar yra tvirto tapatybinio ir institucinio valstybingumo, kurio istorinės tradicijos iki sovietmečio faktiškai niekada neturėjo, kūrimo proceso pradžioje. Yra toks būdas pateikti naujienas: klausiama, nuo kokių žinių pradėti – geresnių ar blogesnių? Pradėkime nuo blogesnių.
Turkmėnistanas kaip CA valstybė yra unikalus atvejis pasaulio mastu. Unikalus jis yra tuo, kad ten po SSRS subyrėjimo susikūrė kraštutinai asmeninis S. Nijazovo režimas, kuris pranoko net Stalino pavyzdį ir prilygsta nebent Šiaurės Korėjai. Pavyzdžiui, šiandien kaip pažanga valstybėje vertinamas faktas, kad naujas jos vadovas G. Berdymuchamedovas leido abiturientams nelaikyti „Ruchnamos“ (knyga, kurią parašė buvęs prezidentas ir kuri turkmėnams buvo kaip Biblija ir viso gyvenimo vadovėlis) egzamino. Didžiausia sėkmė yra ta, kad valdžios kaita šalyje įvyko taikiai (akivaizdus priešingas pavyzdys – Kirgizstanas).
Jokios garantijos, kad viskas įvyks taip, nebuvo, tačiau iki pamatų „išvalyta“ ir įbauginta politinė sistema nepasipriešino. Taigi, pirminis naujos valdžios uždavinys yra kuo greičiau atsikratyti S. Nijazovo kulto, atverti šalį išoriniam pasauliui ir pradėti jos modernizaciją, kol milžiniškos dujų atsargos dar yra kam nors reikalingos (kito didelio pajamų šaltinio Turkmėnistanas neturi). Ar tam užteks G. Berdymuchamedovo, kuris, kaip ir jo pirmtakas, greičiausiai sėdės soste iki mirties, gyvenimo? Galbūt. Viskas priklausys nuo jo ryžto liberalizuoti šalies politinę ir ekonominę sistemą.
Nepriklausomo Tadžikistano istorija prasidėjo nuo pilietinio karo. Kad valstybė ligi šiol jaučia jo pasekmes, rodo vien tai, kad tik neseniai šalies ekonominės raidos ministras pranešė, jog žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos (mažiau negu už 2,5 dolerio per dieną), skaičius šalyje sudaro 45 procentus (2003 m., pasak jo, tas rodiklis siekė 72 procentus). Oficialiąja Tadžikistano statistika tikėti sunku. Esmė yra ta, kad darbo (pramoninės gamybos pajėgumų) šalyje praktiškai nėra. Todėl pusė iš 7,5 mln. valstybės gyventojų važiuoja dirbti į užsienį – pirmiausia į Rusiją. Vien praėjusiais metais jie pervedė savo giminaičiams 2,29 mlrd. dolerių, tai Tadžikistanui yra milžiniški pinigai (vidutinis atlyginimas – 96 doleriai per mėnesį).
Padėtį dar labiau sunkina Afganistano artumas. Tai ir islamiško ekstremizmo, ir narkotikų šaltinis. Todėl Tadžikistane nuolat vyksta karinės operacijos prieš radikalus (arba režimo priešininkus, kuriems priklijuojama ši etiketė), sprogdinami valstybiniai pastatai, žudomi valstybės pareigūnai. Realiai Tadžikistanas yra beveik tokia pat narkotikų valstybė kaip ir kaimyninė šalis. O šalies valdžia yra autoritarinio pobūdžio, gyvenanti iš tų pačių narkotikų prekybos ir ignoruojanti istoriškai susiformavusių regioninių klanų interesus.
Todėl ji nekontroliuoja regionų ir laikosi iš esmės tik ant Rusijos kariškių, dislokuotų Tadžikistane, durtuvų (detaliau apie užsienio interesų sankirtą Centrinėje Azijoje: „Centrinė Azija – kryžkelėje tarp Rusijos, Kinijos ir Vakarų“
Kita bloga naujiena yra Kirgizstanas. Po nepriklausomybės atgavimo šalis jau spėjo patirti dvi revoliucijas ir atsidurti prie masinio etninio konflikto slenksčio. Šito tragiško politinio cirko priežastis yra akivaizdi – trumparegiškas valstybės politinio elito mąstymas, kurio esmė yra baimė ir godumas. Kitaip tariant, tie, kas ateina į valdžią Kirgizstane, labiausiai bijo ją prarasti ir siekia maksimaliai pasipelnyti per tą laiką, kol ji yra jų rankose. Supratimo, kad įvairių interesų grupių konsensusas vietoj visų kovos prieš visus ir bent jau minimali socialinė ekonominė atsakomybė sustiprintų piliečių pasitikėjimą savo lyderiais, nėra.
Kai šalyje įvyko konstitucinė reforma ir nuo prezidentinės valdymo formos buvo pereita prie pusiau prezidentinės/parlamentinės (tiksliai pasakyti sunku), daug kas užsienyje gyrė Kirgizstaną už demokratinį ryžtą. Tačiau iš tikrųjų parlamentarizmas tėra šalies politikams palankesnė dirvą gaudyti žuvį drumstame vandenyje. Kitaip tariant, nereikia jiems jokios demokratijos, tik patogesnių sąlygų savo interesams užtikrinti, nes parlamentarizmas, skirtingai negu autoritarinis prezidentizmas, leidžia lengviau prieiti prie valdžios laimikio. Žiūrint į ateitį, prognozuoti Kirgizstano likimą sunku – visi ten gyvena šia diena. Galbūt nuo permanentinio chaoso šalį galėtų išgelbėti artimesni sąjunginiai ryšiai su etniškai artimu Kazachstanu ir Rusija (Muitų sąjunga).
Vienas įspūdingiausių Kirgizstano „nuopelnų“ (o gal ir be kabučių) yra tas, kad savo revoliucijomis jis sužlugdė valdžios kultą Centrinėje Azijoje. Ligi tol, kad ir koks blogas režimas būtų, niekas nedrįso jam pasipriešinti, nes tai valdžia: jos galima nemėgti, bet nuversti nevalia. Ir štai kirgizai pažeidė žaidimo taisykles. Labiausiai išsigando Uzbekistano prezidentas I. Karimovas, jam savo valdžios autoritetą Andižane teko atkurti kulkomis. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės piliečiai yra patenkinti jo valdymu. Jie kol kas susitaikė su realijomis, bet kas įvyks, kai I. Karimovui teks pasitraukti (o tas momentas nenumaldomai artėja), neaišku.
Galbūt pasikartos taikus Turkmėnistano scenarijus. Tačiau gali kilti ir suirutė, nes prispausti konkuruojantys klanai tik ir laukia savo valandos (detaliau žr.: „Politinė reforma Uzbekistane: įpėdinio belaukiant...“
Vienintelis Kazachstanas Centrinėje Azijoje yra šviesos spindulys tamsos karalystėje. Jis sugebėjo sukurti tokį politinį valdymo modelį, kuris galėtų tapti pavyzdžiu visam CA regionui. Svarbiausi jo pranašumai yra keli. Pirmiausia, Kazachstanas – tai ne vieno asmens politinis režimas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Jo stabilumo (didžiausia vertybė Centrinėje Azijoje) pamatas yra ne represinė prezidentinė jėga, o elito konsensusas, kurį N. Nazarbajevas tik palaiko. Šis konsensusas ir garantuoja šaliai sėkmingą socialinę ekonominę raidą (neatsitiktinai Kazachstanas dinamiškai ir be didesnių nuostolių įveikė pasaulinės ekonominės krizės padarinius, pasiekdamas 2010 m. 7 proc. BVP augimą, palyginti su 1,2 proc. 2009 m.).
Žinoma, valstybė turi dideles gamtos išteklių atsargas. Tačiau, kaip rodo praktika, jas dar reikia sugebėti paversti veiksmingu šalies pažangos instrumentu. N. Nazarbajevas šiuo atveju iš karto suprato, kad politinė sistema turi būti pagrįsta elito sutarimu, ir todėl Kazachstanui negresia „rūmų perversmas“. Be to (ir tai yra antras svarbiausias momentas), N. Nazarbajevas turi realų tautos palaikymą, pradedant nuo intelektualų ir baigiant eiliniais šalies gyventojais.
Kitaip tariant, kazachai sąmoningai balsuoja už dabartinį prezidentą, nes tiesiogiai jaučia valstybės raidos rezultatus ir valdžios socialinę atsakomybę. Žinoma, problemų Kazachstane netrūksta ir sąlygiškai autoritarinis režimo pobūdis ten išlieka. Tačiau jį vienareikšmiškai atsveria jau matomi valstybės laimėjimai. Dar daugiau, žiūrint į Kazachstaną susidaro gana tvirtas jausmas, kad ateityje situacija jame tik gerės ir naujas vadovas sėkmingai tęs pirmtako pradėtus darbus.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad diduma CA valstybių, išskyrus Kazachstaną, vis dar nesugebėjo atsistoti ant pažangios raidos bėgių ir vidutinėje perspektyvoje vargu ar kažkas jose pasikeis. Tai pirmiausia nulemta jų elito nesugebėjimo pereiti prie gyvenimo, grindžiamo ne trumpalaike nauda, o konsensusu. Kitu proveržio garantu galėtų tapti strateginis politinis ir ekonominis suartėjimas su Rusija (kaip tai daro Kazachstanas), nes šiandieninis Uzbekistano ar Kirgizstano blaškymasis yra didžiąja dalimi konjunktūrinis ir prieštarauja giliai geopolitinei kontinentinių procesų logikai.
Vadim Volovoj
