Mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, metų sandūra yra laikas pamąstyti apie ateitį. Klausimai, kurie man ir jums neduoda ramybės, dažnai yra tie patys. Ar bus taika pasaulyje? Kaip toliau klostysis gyvenimas mūsų šalyje ir kaip seksis šiai vyriausybei?
Nutariau su jumis būti sąžininga. Šį ketinimą pradedu įgyvendinti savo naujamete kalba. Tiesa yra brangiausias turtas, kurį turime Vokietijoje, ji svarbesnė ir už aplinkosaugos technologiją, kurią eksportuojame į visą pasaulį.
Pabandykime suvokti, kaip laimingai, taikiai ir saugiai gyvename. Tuo negali pasigirti žmonės Pakistane ar Irake, Palestinoje ar Izraelyje. Taip, mes esame atsakingi už daugelio civilių Afganistano gyventojų žūtį ir tai nedovanotina. Vokietijos vyriausybė kiek galėdama stengsis, kad ten būtų atkurta taika. Netgi tuomet, jei tektų atšaukti visus vokiečių karius.
Pripažinkime, kad prieš karų ir prievartos aukų rūpesčius mūsų problemos menkos. Rugsėjo 27-ąją jūs, mielieji bendrapiliečiai, išrinkote naują vyriausybę, susidedančią iš Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) ir Laisvosios demokratų partijos (FDP) narių. Jeigu tuomet būčiau nujautusi, ką tai reikš, būčiau priėjusi prie kitos išvados.
Švabijos namų šeimininkės kapas
Mes gyvename geriau nei leidžia mūsų sąlygos. Sakiau tai dar nebūdama jūsų kanclerė. Dabar kalbėsiu priešingai nei norėčiau. Jums žinomas Švabijos (istorinis ir lingvistinis Vokietijos regionas - I.T.) namų šeimininkės įvaizdis - ji išleidžia tik tiek, kiek gauna. O dabar žadu netrukdyti kasti kapo duobę Švabijos namų šeimininkei ir man tai kelia nerimą.
Mano bičiulis Norbertas Lammertas (Vokietijos Bundestago prezidentas - I.T.) teisus, smarkiai kritikuodamas mūsų priimtą spartesnio ūkio augimo įstatymą (gražus vokiškas naujadaras). Jau pats įstatymo pavadinimas trikdo. Net FDP iš šio įstatymo nesitiki jokio augimo. Kai kurie iš jūsų, sumažėjus mokesčiams, turės pelno, turiu galvoje viešbučių savininkus ir turto paveldėtojus. Bet pasakysiu ir kitką: visa tai - ateinančių kartų sąskaita ir tai buvo ne geriausias dalykas, kurį mūsų juodai geltona koalicija pateikė.
Šis įstatymas neveiks taip, kaip mes tikimės, kad turėtų dirbti mūsų aukštosios mokyklos, bankininkai ir vadybininkai. Pridursiu savikritiškai: leidomės apgaunami FDP. Ši ekonominė nesąmonė sumažinti mokesčius skolinantis pinigus ir dovanėlė viešbučių savininkams - sumažintas pridėtinės vertės mokestis - pagrįstai įsiutino ekspertus.
Ir dar: vėl padidinti išmokas šeimoms buvo vakarykštė diena. Reikėjo daugiau investuoti į geresnį rūpinimąsi ikimokyklinukais, moksleivių popamokiniu ugdymu, į geresnį švietimą. Viso to aš nenorėjau. Pagaliau reikia nutraukti jungtinę lobizmo politiką šioje šalyje. Esu pasirengusi kovoti ir neketinu nuolat ieškoti tik mažiausio vardiklio, kurį kiti paskelbia pergale.
Dėl lauktų juodai geltonų susidėjusių aplinkybių
Laisvojoje demokratų partijoje ir mūsų sąjungos (Krikščionių demokratų - I.T.) ūkiniame sparne mėgstama kalbėti apie juodai geltonas susiklosčiusias aplinkybes, kurių buvo siekta. Tačiau manęs ir Guido Westerwelle (FDP federalinis pirmininkas, Vokietijos užsienio reikalų ministras, vicekancleris - I.T.) pristatymas kaip naujos politinės svajonių poros tėra tik politinė fantazija. Su Franku Walteriu Steinmeieriu (pirmojoje A.Merkel vyriausybėje užsienio reikalų ministras ir vicekancleris, dabar - socialdemokratų frakcijos pirmininkas ir opozicijos lyderis - I.T.) ir šauniąja socialdemokratų partija daug kas buvo paprasčiau. Pagalvokite, ar prieš kelis mėnesius Vokietijos užsienio reikalų ministras būtų grasinęs Afganistano konferencijos boikotu.
Aš pasimokiau iš mūsų neoliberalių nutarimų, kuriuos priėmėme Leipcige prieš 2005 metų rinkimus. Mums jie reiškė garantuotą pergalę. Jeigu tuos nutarimus būtume įgyvendinę, praraja tarp beturčių ir turtingųjų būtų dar labiau padidėjusi. Nenorėjau juodai geltonos koalicijos, tai jūs, rinkėjai, jos norėjote. Jūs pasisakėte prieš harmoniją, kurią mes skleidėme per televizijos debatus. Po to ir kanclerė ne itin gali pasipriešinti. Tai pasakytina ir apie tarptautinius santykius. Nuo pat pirmųjų derybų dėl Kioto protokolo -tuomet buvau ministrė Helmuto Kohlio kabinete - pasisakydavau už tai, kad reikia imtis aktyvių priemonių klimato saugos srityje. Kopenhagos konferencijos nutarimai mūsų netenkina.
Staiga viskas pasikeitė
Prieš metus kreipdamasi į jus iš šių rūmų sakiau, jog socialinis draudimas pasidarė stabilesnis, o valstybės finansai - solidesni. Dabar padėtis pasikeitė. Mūsų valstybės finansų būklė pasibaisėtina, skolos milijardinės. O dėl FDP pastangų socialinio draudimo laukia esminiai pertvarkymai - vis labiau bus pereinama prie privataus draudimo.
Suprantu, jums tai kelia susirūpinimą. Mielai jį iš jūsų atimčiau, bet šiuo metu to negaliu padaryti. Pernelyg daug politikų, taip pat ir mano bendrapartiečių, palaiko FDP kursą. Jūs pervertinate kanclerės galias, jeigu manote, kad galiu tai pakeisti. Lieka tik pasitikėjimas. Pasitikėjimas Vokietijos galia ir stiprybe. Tik tai dabar svarbu. Tikiuosi, jog netrukus ir šią vyriausybę apšvies proto dvasia. Kanclerė tam pasirengusi.
Linkiu, kad praėjusius metus vis dėlto prisimintumėte su dėkingumu. Visiems, kuriems teko rūpesčių ir liūdesio našta, linkiu paguodos ir jėgų, kad Naujųjų metų pradžią sutiktumėte su nauju pasitikėjimu. Linkiu 2010-aisiais pilnatvės, laimės ir palaimos.
Mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, linkiu jums ir jūsų šeimoms sveikų ir sėkmingų 2010 metų. Darau tai jau penktą kartą, bet šis naujametis vakaras man yra ne toks, kaip kiti. Šį vakarą mano atmintyje iškyla Naujųjų metų sutikimas prieš 20 metų. Jį su vyru šventėme Hamburge.
Vos prieš kelias savaites, lapkričio 9-ąją, buvo griuvusi Berlyno siena. Jeigu ji nebūtų griuvusi, nebūtume galėję praleisti 1989-ųjų gruodžio 31 dienos Hamburge kartu su savo Vakarų Vokietijoje gyvenusiais giminėmis. Jeigu siena nebūtų griuvusi, mano ir visų VDR piliečių gyvenimas būtų kitoks.
Mano pirmieji Naujieji metai po 35 VDR pragyventų metų buvo nepakartojami. Buvo nuostabu. Mūsų šalis tapo laisva ir suvienyta. Apie tai šį vakarą galvoju. Taip, nes įveikėme dar ne visus suvienijimo iššūkius. Tačiau tiesa ta, kad Berlyno sieną sugriovė laisvės jėga. Ir būtent ta jėga mums suteikia drąsos pasitikti Naujuosius metus ir naują dešimtmetį.
Šios jėgos įkvėpti mes įveiksime iššūkius, kurie kitąmet pareikalaus daug pastangų. Šią valandą pirmiausia galvoju apie policininkus ir karius, tarnaujančius toli nuo savo artimųjų. Rizikuodami gyvybe jie tarnauja daugelyje pasaulio vietų, pirmiausia, Afganistane. Vokietijos vyriausybė supranta, kokia sunki jų misija ir kokie pavojai jiems gresia. Tačiau ši misija svarbi mums visiems: reikia užtikrinti stabilumą Afganistane, kad iš ten daugiau niekada nekiltų pavojus mūsų saugumui ir mūsų gerovei. Privalome sukurti sąlygas, kurios artimiausiais metais leistų palaipsniui perduoti visą atsakomybę patiems afganistaniečiams. Tam bus skirta sausio pabaigoje Londone įvyksianti konferencija.
Mieli bendrapiliečiai, šis naujametis vakaras nėra toks, kaip kiti. Prasidės naujas dešimtmetis, per jį bus sprendžiama daug mūsų šaliai svarbių dalykų. Spręsis, kaip mes ginsime teisingumą ir žmoniškumą pasaulyje, nors jie ir negali galutinai užkirsti kelio neteisybei, prievartai ir karams; kaip įveiksime sunkiausią Vokietijos Federacinės Respublikos istorijoje ūkio krizę, kaip, jausdami atsakomybę už ateinančias kartas, sanuosime valstybės finansus; mąstysime, kaip mūsų visuomenė, kurioje mažėja gyventojų ir jie sensta, galės išlikti atvira ir jauna dvasia; kaip, keisdami gyvenimą ir ūkinę veiklą, išsaugosime pasiturimą gyvenimą.
Praėjusiais metais gyvenome veikiami pasaulinės finansų krizės. 2010-aisiais paaiškės, kaip iš jos išbrisime. Būsiu atvira: negalime tikėtis, kad ūkio griūtis veikiai bus įveikta. Prieš pagerėjimą bus dar sunkiau. Bet Vokietija šią krizę įveiks, mūsų šalis iš jos išėjusi bus stipresnė nei buvo ir tokia krizė daugiau nepasikartos. Turime daug dirbti, kad to pasiektume, finansų rinkose įdiegti naujas taisykles, kurios ateityje užkirstų kelią vis dar pasitaikančioms netvarkai ir neatsakingumui. Reikės rūpintis, kaip išsaugoti darbo vietas ir mūsų vidutinio dydžio įmones aprūpinti kreditais.
Tačiau visą pasaulį apėmusi krizė negali būti pasiteisinimas nustumti į antrą planą žmonijos iššūkius. Pasaulis turi parodyti, kad jis padarė išvadas. Ekonomika ir aplinkosauga nėra priešingybės, jos labiau nei bet kada viena kitą lemia, dėl to mūsų neturėtų klaidinti Kopenhagos klimato kaitos konferencijos nesėkmė.
Kopenhagoje buvo daug geros valios ir pasirengimo dirbti, deja, buvo ir neryžtingumo bei aikštingumo. Būtų klaida dėl to nusiminti. Vokietija nenusimins. Vokietija siūlo mažinti anglies dvideginio emisiją. Vokietija skiria lėšų neturtingoms valstybėms, kurioms reikia paramos klimato saugai. Vokietija toliau agituos už tai, kad globalios problemos būtų sprendžiamos dirbant bendrai.
Bet pirmiausia Vokietija pertvarkys savo ūkį, kad jis plėtotųsi tolygiai, daugiau turėtume investuoti į švietimą. Persitvarkydami pasieksime tolygumo, jeigu drauge pasirūpinsime, kad geroji sutelktumo dvasia, kurią taip dažnai matydavau šiais krizės metais, išliktų ir kitąmet. Tad semsimės įkvėpimo iš patirties, kurią sukaupėme gyvendami visuomenėje, kurioje sutaria stiprūs ir silpni, jauni ir seni, Rytai ir Vakarai, vietiniai gyventojai ir atvykėliai.
Mielieji bendrapiliečiai, kitais metais su džiaugsmu lauksime kai kurių įvykių - pasaulio futbolo čempionato, renginių Esene ir Ruro srityje, kuri tapo 2010 metų Europos kultūros sostine, ekumeninio bažnyčių suvažiavimo. Laisvės jėga ir buvimo kartu patirtis, 20 vėl suvienytos Vokietijos metų rodo, kad mūsų šalis įveikė ne tokius iššūkius. Todėl įveiksime ir mūsų kartai tekusius išbandymus.
Linkiu Jums ir Jūsų šeimoms 2010-aisiais pilnatvės, laimės ir palaimos.
Parengė Irena TUMAVIČIŪTĖ
