Tačiau dabar, pirmosios prezidentinės Donaldo Trumpo kelionės metu, jo nenuspėjamumo keliami nuostoliai tampa akivaizdžiais.
Daugelis JAV sąjungininkų yra sutrikę ir sunerimę, o priešininkai – ypač Kinija ir Rusija – naudojasi įvykiais savo naudai.
Įsipareigojimų nesilaikymas kelia abejonių JAV patikimumu
Problema yra ta, kad D. Trumpas yra linkęs elgtis su užsienio šalimis kaip su verslo konkurentėmis, kurias reikia arba sužavėti, arba priblokšti. Prezidentas tai vadina „sandorio menu“. Tačiau diplomatijoje nenuspėjamumas būna pavojingas – ypač, kuomet kalbama apie sąjungininkus, kuriuos būtina įtikinėti Amerikos politikos nuoseklumu. Šios šalys savo globaliąją strategiją remia JAV stabilumu ir patikimumu.
Kuomet D. Trumpas pažymi, kad pagrindiniais JAV įsipareigojimais – nuo NATO iki Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zonos – tikėtina, daugiau nebeverta pasitikėti, jis pakerta tikėjimą tuo, kad galima pasitikėti pačia Amerika.
Suvokiant, kad JAV dominuojami aljansai atlieka visos tarptautinės saugumo sistemos atramos funkciją, tai gali privesti ir prie tarptautinio nestabilumo.
Tas faktas, kad D. Trumas šią savaitę kreipėsi į sąjungininkus Saudo Arabijoje ir Izraelyje, išsakydamas raminančius pareiškimus – ir, tikėtina, tą patį jis darys Briuselyje – niekaip neužglaisto to neapibrėžtumo jausmo, kurį prezidentas spėjo susikurti iki tol.
Nuomonių kaita
Faktiškai pasauliui dabar teks turėti reikalų su trimis neapibrėžtumo lygmenimis, kurie yra susiję su D. Trumpu. Pirmasis yra susijęs su paties prezidento politikos kryptimi, antrasis – jo temperamentu, trečiasis – jo padėties neapibrėžtumas. Šiuo metu Vašingtone vykstančių skandalų akivaizdoje galima logiškai užsiduoti klausimu dėl to, ar kitais metais šis asmuo vis dar užims savo dabartinį postą.
Politiniame lygmenyje D. Trumpas jau atliko keletą svaiginančių manevrų. Savo vizito Saudo Arabijoje metu jis islamą pavadino „viena iš didžiųjų pasaulio religijų“, nors prieš tai siūlė drausti musulmonams atvykti į JAV. Jis pareiškė, kad „NATO yra atgyvena“, o praėjus pusmečiui, jau tapęs prezidentu, pats tai paneigė. Jis Kiniją yra pavadinęs valiutų manipuliatore ir vėliau pats tai paneigė.
Jis pasmerkė humanitarines intervencijas Artimuosiuose Rytuose, o vėliau pats smogė raketomis Sirijai, kad nubaustų režimą dėl cheminio ginklo panaudojimo. Jis giria tai „Brexit“, tai Europos Sąjungą. Jo santykiai su Rusija – mįslė galvosūkio viduje.
Taip, prezidentą B. Obamą taip pat kartais kaltino nepastovumu sąjungininkų atžvilgiu. Pradėdamas savo užsienio keliones nuo Saudo Arabijos ir Izraelio, D. Trumpas bando suderinti santykius su dviem šalimis, kurios buvo itin nepatenkintos B. Obamos administracija.
Tačiau, nors Saudo Arabija ir Izraelis – dalis nedidelės JAV sąjungininkų grupės, kurie džiaugėsi D. Trumpo pergale, net ir jie nėra patenkinti neprognozuojama Baltųjų Rūmų pozicija. Savo kampanijos metu D. Trumpas žadėjo nutraukti sutartį dėl branduolinės programos su Iranu, kuri itin pykdė Saudo Arabiją. Tačiau, nepaisant griežtų žodžių, kuriuos jis išsakė apie Iraną viešnagės Rijade metu, D. Trumpas kol kas laikosi šios sutarties sąlygų. Jis taip pat žadėjo perkelti JAV ambasadą Izraelyje į Jeruzalę, tačiau dabar, panašu, persigalvojo.
Abiem atvejais JAV prezidentas greičiausiai pasirinko teisingą sprendimą, atsisakęs nuo neprotingų priešrinkiminių pažadų, tačiau tuo jis nesušvelnino savo, kaip žmogaus, kurio žodžiu negalima pasitikėti, įvaizdžio.
Abejonės, susijusios su D. Trumpo temperamentu ir asmenybe, stiprėja su kiekvienu „tweetu“ iš Baltųjų Rūmų. Kiekvienam JAV sąjungininkui dabar teks dukart susimąstyt prieš nusprendžiant, ar gali jis remtis šios administracijos įsipareigojimais. O kas jeigu D. Trumpas pakeis savo poziciją? O jeigu jo prezidentavimas su triukšmu prasmegs, ar nereiks tuomet susimokėti už pernelyg artimą suartėjimą su Baltaisiais Rūmais?
Konkurentai nesnaudžia
Kuo daugiau kyla klausimų dėl JAV tarptautinio vaidmens D. Trumpo valdymo epochos metu, tuo aktyviau konkuruojančios galios valstybės tarptautinėje arenoje bando iš to išgauti sau naudos – kas atrodo gana akivaizdu. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vargiai slėpė pasitenkinimą lankydamas pas D. Trumpą oficialaus vizito metu, kuris turėjo būti privatus, tačiau virto didžiuliu skandalu ir faktiškai pažodiniu jų bendravimo paviešinimu.
Maža to, Rusija, naudodamasi, kad Vakarai yra užsiėmę savo problemomis, stiprina savo pozicijas Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose.
Savo ruožtu Kinija stebina savo užtikrintumu. Tą pačią savaitę, kuomet D. Trumpo administracija balškėsi, bandydama užglaistyti Jameso Comey’aus atleidimą, prezidentas Xi Jinpingas priėmė savo šalyje pačią didžiausią užsienio šalių lyderių delegaciją nuo 2008-ųjų Pekino olimpinių žaidynių. Kinijos megaprojektas „Viena juosta – vienas kelias“, numatanti didžiules investicijas visoje Eurazijoje, sušaukė į Kinijos sostinę daugiau nei 100 šalių suinteresuotus asmenis.
Jeigu bus įgyvendinta bent pusė pažadų, tai reikš į Kiniją orientuotos infrastruktūros tinklo sukūrimą, kuris turės milžinišką ekonominę ir geopolitinę įtaką.
Kinijos turtai, jų ateities numatymas ir užtikrintumas verčia daugelį kalbėti apie „Azijos šimtmetį“. D. Trumpo valdymo laikotarpis, priešingai, rizikuoja tapti Vakarų nuosmukio simboliu.
