Julija, kuriai šiuo metu yra 24 metai, dingo 1999 metais vakare su tėvu važiuodama traukiniu Minskas – Osipovičiai, skelbiama Baltarusijos VRM tinklapyje. Tų metų spalį Julijos tėvas važiavo kartu su dukrele pardavinėti bulių ir jaunėlė įsiprašė pasiimti ją kartu.
Grįžtant traukiniu namo vyras buvo žiauriai sumuštas ir neteko sąmonės. Kuomet jis atsigavo, jaunesniosios dukters šalia jau nebuvo, rašoma „OnlineBrest“.
Mergaitės tėvai dvi paras klaidžiojo po geležinkelio stotis tikėdamiesi surasti vaiką: klausinėjo pardavėjų, klijavo nuotraukas, bendravo su keleiviais, išieškojo visus šulinius apylinkėse. Kuomet paieškos baigėsi nesėkme, kreipėsi į miliciją.
Vietos pareigūnai buvo sukelti ant kojų: keturmetės ieškojo traukiniuose ir stotyse, Julijos fotografijos ir aprašymas buvo išsiųstas į visus šalies milicijos skyrius. Apie vaiko dingimą buvo rašoma laikraščiuose, internete, tačiau ji dingo be pėdsakų.
Atsirado Rusijoje
Tuo metu Julija, kaip paaiškėjo po 20-ies metų, atsidūrė beveik už tūkstančio kilometrų nuo gimtųjų namų. Spalio 21-ąją geležinkelio stotyje „Riazan-2“ ją aptiko patruliavę rusų pareigūnai. Pasų patikra pasienyje su Rusija buvo atšaukta dar 1995-aisiais, todėl vaikas galėjo nepastebėtas įvažiuoti į šalį.
Mergaitės paieškos tęsėsi visus tuos metus. 2019-ųjų rugpjūtį į vieną iš Minsko rajono milicijos skyrių paskambino jaunuolis iš Rusijos. Jis papasakojo apie savo našlaitę mylimąją. Jos vaikystė prabėgo internate, o vėliau ją įsivaikino viena šeima. Mergaitė prisimena tik tiek, kad pasimetė elektriniame traukinyje.
Jaunuolis pabandė surasti nors kokios informacijos apie savo mylimąją. Įvedęs internete raktinius žodžius „4-metė“, „mergaitė Julija“, „pasimetė vaikas“ jis surado nuorodą į šaltinį, kuriame buvo aprašyta panaši istorija apie be žinios prapuolusį vaiką, tačiau ten nebuvo nurodytas jos tėvavardis. Apie pasimetusią Julija Viktorovną jis vėliau perskaitė laikraštyje „Oršanka“ ir visos abejonės išsisklaidė – sutapo visos detalės, įskaitant ir pažymėtą randą ant kaktos.
Paieškų skyriaus pareigūnai iš Baltarusijos išsyk susisiekė su mergina: Julija prisiminė savo vaikystės fragmentus, vyresnįjį brolį, seserį ir tai, kad 99-aisiais ją surado geležinkelio stotyje Riazanėje, rašoma „Newsru“. Mergina atsiuntė baltarusiams savo fotografiją, kad būtų galima nustatyti panašumus. Vėliau teismo ekspertai atliko Julijos ir numanomos jos mamos DNR palyginimą. Rezultatas – 99,999 proc. patvirtinimas, kad pastaroji yra Julijos mama.
Visą vaikystę bijojo pareigūnų
Pati Julija iš savo įtėvių išgirdo istoriją, kad vaikystėje ji pasakojo jiems apie „dėdę ir tetą“, kurie išvežė ją traukiniais iš Baltarusijos. „Mes rinkome pinigus ir slėpėmės nuo milicijos kažkokiuose apleistuose pastatuose, – pasakoja Julija. – Pamenu, labai bijojome patekti į miliciją, nes mes neturėjome dokumentų. Aš net kuomet jau su savo naujais tėvais gyvenau, labai bijojau patekti į miliciją. Kai pro šalį važiuodavo milicijos mašina, aš sakydavau: „Mama, aš bijau, o jeigu jie mus paims“. Ta baimė mane visuomet persekiojo“.
Riazanėje vyras, kuris po abi šalis vežiojo mergaitę, išsodino ją iš traukinio, kuomet ši pasiprašė į tualetą. „Mane pastatė tiesiai ant bėgių. Čia priėjo pareigūnai. Taip mane ir paėmė“, – aiškino mergina. Ji mano, kad jos pakeleiviai buvo romų tautybės asmenys.
Pasak Julijos, rusų milicininkai manė, kad mergaitės tėvai paliko ją stotyje. Buvo pradėta jų paieška, tačiau tik Rusijoje. „Niekam ir į galvą neatėjo ieškoti manęs Baltarusijoje. Nors aš ir sakiau baltarusiškai „cibulis“ vietoje „svogūnas“, „bulba“ vietoje „bulvė“. Jie į tai jokio dėmesio nekreipė“, – aiškino Julija.
Riazanėje Julija baigė mokyklą, vėliau įstojo į aukštąją, šiuo metu studijuoja vietos kolegijoje farmacininkės specialybę. Mergina jau buvo susituokusi ir turi dukrą iš pirmos santuokos. Mergina ilgai ieškojo savo biologinių tėvų, tačiau tai pavyko padaryti tik šiais metais.
