Galingą sprogimą 2000–ųjų rugpjūčio 12–ąją, 11 val. 28 min. vietos laiku užfiksavo seismografai visoje Europoje, tačiau Rusijos karinis jūrų laivynas viešai nepripažino šios katastrofos, o V. Putinas atsisakė nutraukti savo atostogas, kad galėtų spręsti problemą, ir tęsė jas Sočyje.
Tik rugpjūčio 14–osios rytą gelbėjimo komandos gavo įsakymą nusileisti į jūros dugną ir išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko. Gelbėtojai išsiaiškino, kad „Kursko“ šone žioja didžiulė skylė ir savo eiga jis plaukti jau negali. Tačiau jame vis dar liko išgyvenusių jūreivių, kurie be atvangos stukseno gelbėtojams ir Morzės abėcėle šaukėsi pagalbos.
Apie susidariusią situaciją skubiai praneša vyriausiajam Rusijos karinio laivyno vadui, admirolui Kurojedovui. Tačiau gelbėjimo darbai netikėtai nutraukti – tariamai dėl prasidėjusios audros ir pernelyg stiprios povandeninės srovės. Vėliau paaiškėjo, kad tą dieną povandeninės srovės ir jūros bangavimo rodikliai praktiškai neviršijo normos.
Tarptautinę pagalbą V. Putinas priėmė tik praėjus penkioms dienoms po sprogimo, ir daugiau nei savaitę nepadarė jokio pareiškimo apie tragediją.
Gelbėjimo darbai ir jų padariniai apipinti ginčais
Po povandeninio laivo avarijos 24 vyrai užsibarikadavo užtvindytame galiniame skyriuje ir laukė išsigelbėjimo, kurio taip ir nesulaukė. Tik praėjus devynioms dienoms po incidento, rugpjūčio 21 d., britų ir norvegų narų komanda pasiekė laivą ir rado visą jo įgulą žuvusią. Surinkti įrodymai parodė, kad kai kurie jūreiviai po sprogimo išgyveno iki aštuonių valandų.
Tik nedaugelis pamirš scenas, kai desperatiškai nusiminę giminaičiai laukė krantinėje žinių apie jūreivius, vis labiau įsiutę dėl oficialios dezinformacijos dūmų uždangos.
Dabar, žvelgiant atgal, tos scenos atrodo dar žiauresnės, nes laivynui nuo pat pradžių turėjo būti aišku, kad niekada nebuvo jokios vilties išgelbėti įgulą.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, Rusijos politinę sistemą pakeitusią katastrofą vis dar gaubia paslaptis, kurią dar labiau apsunkina po jos įvykusio slėpimo padariniai.
Slėpė tikrąją priežastį
Iš pradžių keltos prielaidos, kad povandeninis laivas galėjo užplaukti ant senos Antrojo pasaulinio karo laikų minos arba į jį pataikė draugiška ugnis per karinio laivyno pratybas.
Tačiau šie paaiškinimai atrodė prieštaraujantys Rusijos teiginiams apie „Kursko“ neįveikiamumą. Atrodė neįtikėtina, kad dvigubą povandeninio laivo korpusą galėjo pramušti kas nors, išskyrus pačią galingiausią raketą.
Kaip paaiškėjo vėliau, sprogimas, dėl kurio nuskendo „Kurskas“, įvyko dėl vandenilio peroksido nuotėkio, kuris susiliejo su katalizatoriumi, todėl priekinėje torpedų patalpoje sugedo 65–76A tipo torpeda. Tai buvo toli gražu ne nauja „supertorpeda“, o senamadiškas, pigus ir potencialiai nestabilus ginklas.
Po to sekė ir antras sprogimas, kuris suskaldė povandeninį laivą ir privertė jį greitai nuskęsti.
Sprogimas, pagal Richterio skalę prilygstantis 4,2 balo žemės drebėjimui, buvo toks stiprus, kad užfiksuotas net Aliaskoje.
Žuvusiųjų žmonas Putinas išvadino „paleistuvėmis“
Kaip rašo rusų opozicinis leidinys „The Moscow Times“, ginčas pagilėjo po to, kai advokatas Borisas Kuznecovas, atstovavęs 50-ies laive žuvusių jūreivių šeimų, pareiškė, kad V. Putinas, susitikęs su žuvusiųjų žmonomis, paskambino Rusijos oligarchui Borisui Berezovskiui ir pavadino moteris „paleistuvėmis“, sakydamas: „[Žmonos] buvo pasamdytos už 10 dolerių, kad mane diskredituotų!“
B. Kuznecovas galiausiai parašė knygą apie tragediją ir 2007 m. pabėgo iš Rusijos, kad išvengtų Rusijos valdžios persekiojimo.
Atominio „superlaivo“ žūtis sudavė milžinišką smūgį Rusijos kariuomenės įvaizdžiui ir privertė vadovybę peržiūrėti Rusijos jūreivių ir povandeninių laivų įgulų parengimo sistemas. Tragedija iki šiol aitrina ir pačių rusų prisiminimus, kurie ir dabar dar reikalauja iš valdžios atsakymų dėl to, kas iš tiesų nutiko povandeniniame laive.
Už tragediją Rusijos valdžios institucijos nė vienam asmeniui netaikė baudžiamosios atsakomybės.
„Kursko“ atominis povandeninis laivas
Atominį povandeninį laivą K–141, pagal „Antejaus“ projektą, pradėjo gaminti dar SSRS laikais. 1993-iaisiais povandeninis laivas buvo pakrikštytas „Kursko“ vardu – atminti pergalę Kursko lanke prieš nacistinės Vokietijos pajėgas.
Tikras gigantas, kurio ilgis 154 metrai, o plotis – 18,2 metro, į Rusijos Šiaurės laivyno gretas pateko XX a. pabaigoje. „Kurskas“, ginkluotas šiuolaikinėmis torpedomis ir raketomis P–700 „Granit“, buvo labai grėsminga jėga, galinti be didelio vargo sunaikinti potencialaus priešo lėktuvnešius ar povandeninius laivus, rašoma „Ekspress Gazeta“.
Pirmasis jo išbandymas įvyko 1999-aisiais Viduržemio jūroje ir baigėsi sėkmingu mokomųjų taikinių sunaikinimu.
Tačiau jau antrasis jo „kovinis žygis“ jau po metų baigėsi kraupia tragedija.
