Strateginius ginklus valdantys pasaulio galingieji šiandien bejėgiai prieš gumines valteles ir kalašnikovais ginkluotus išbadėjusius somaliečius, kuriems mokami milijonai dolerių už pagrobtus laivus.
Be jokios romantikos
Vienas po kito – daugiausia Indijos vandenyne – beveik kasdien pagrobiami milžiniški prekybos laivai. Šią savaitę prie Omano krantų jūrų plėšikai užgrobė su Graikijos vėliava plaukusį tanklaivį „Irene SL“.
Ginkluoti pagrobėjai laivą užpuolė auštant rytui. 333 m ilgio ir 60 m pločio tanklaivis plaukė iš Kuveito į JAV su 270 265 tonomis naftos.
Prieš dieną piratai apšaudė ir užėmė Italijos tanklaivį „Savina Caylyn“. Plėšikai laivą atakavo atviroje jūroje, maždaug už 880 jūrmylių nuo Somalio ir 500 jūrmylių nuo Indijos krantų.
Prieš dvi savaites piratai užgrobė vokiečių laivą „Beluga Nomination“ ir nutempė jį į Somalio pakrantę, žuvo mažiausiai trys įgulos nariai.
Gruodžio pabaigoje kitas vokiečių tanklaivis po beveik 8 mėnesių piratų nelaisvėje buvo paleistas už 5,5 mln. dolerių (apie 13,7 mln. litų) išpirką.
Šiuolaikinis piratavimas neturi nieko bendra su jūrų romantika – tai yra organizuoto nusikalstamumo forma.
Ir plėšikai nėra tokie, kokie rodomi filmuose – vienaakiai grobikai būtinai juodu kaspinu perrišta akimi. Jų arsenale – greitaeigiai guminiai kateriai, automatiniai šaunamieji ginklai ir palydovinės vietos nustatymo sistemos.
Didėja išpirkų sumos
Pagrindinės šiuolaikinių piratų veiksmų zonos – vandenys netoli politiškai nestabilių valstybių pakrančių: Adeno įlanka tarp Somalio ir Jemeno, Afrikos pakrantės, Pietų Kinijos jūra, Brazilijos ir Venesuelos uostai, Karibų jūra, Indijos vandenynas.
Tarptautinio laivybos biuro duomenimis, nuo XXI a. pradžios piratai kėsinosi į 62 pasaulio šalių laivus.
2008 m. piratai visame pasaulyje užgrobė 49 laivus ir dar 46 buvo apšaudyti, 889 įgulų nariai buvo paimti įkaitais, 32 sužeisti, 11 nužudyti, 29 dingo be žinios. Iš viso 2008 m. buvo užfiksuoti 293 piratų bandymai užpulti.
2010 m. piratai užgrobė 53 laivus, kėsinosi į 445, į jų rankas pateko 1181 jūreivis, 8 buvo nužudyti. Kaip teigia jūreiviai, pabuvę Somalio piratų nelaisvėje, šie yra apsiginklavę naujausia technika, turi palydovinio ryšio telefonus, navigacinius prietaisus.
Specialistai yra įsitikinę, kad piratai turi informatorių ir tarpininkų, dirbančių prašmatniuose Londono, Dubajaus, Nairobio biuruose. Piratų gausėja, jų aprūpinimas gerėja, tad auga ir apetitai.
Vidutinis išpirkos už vieną laivą dydis 2007 m. siekė šimtus tūkstančių dolerių, 2008 m. pabaigoje – jau beveik 2 mln. dolerių (apie 5 mln. litų). Vokietijos ekonomikos tyrimo instituto skaičiavimais, šiuo metu išpirka siekia nuo 1 iki 5 mln. dolerių (nuo 2,5 iki 12,5 mln. litų).
Geriau laivą nei banką
Krovininių ir prekybinių laivų puldinėjimų atvejų padažnėjo pastaraisiais metais. Manoma, kad to priežastis yra ekonomikos smukimas. Prekės, taip pat pinigai laivuose tapo palyginti lengvu grobiu ir vėl vilioja daugiau nusikaltėlių.
Tarptautinio laivybos biuro atstovo žodžiais, „laivą apiplėšti yra lengviau nei banką“. Kitaip tariant, piratavimas, šis senovinis fenomenas, tapo pelningu verslu, be to, mažai rizikingu.
Pirma, sąnaudos šiai veiklai – darbo įrankiams, ginkluotei ir darbo jėgai – yra palyginti nedidelės, o pelnas milžiniškas. Antra, piratai mažai kuo rizikuoja.
Skirtingai nei ankstesniais amžiais, XXI a. laivai yra visiškai neapsaugoti, jų ekipažai neturi ginklų, nebent kapitonas – pistoletą. Sumažėjo ir įgulos: tarkime, prieš 50–60 metų vidutinio dydžio tanklaivio įgulą sudarė 40–50 žmonių, dabar – 15–20.
O tikimybė, kad su piratais bus žiauriai susidorota, galima sakyti, lygi nuliui. Pagrindinis mūsų laikų paradoksas yra tas, kad su piratais beveik nėra kam kovoti.
Šalių kariniai jūrų laivynai yra atsakingi už valstybių gynybą ir imtis veiksmų prieš piratus gali tik išimties atvejais. Laivai paprastai plaukioja su „naudingų“ šalių vėliavomis, o jų įgulas visada sudaro kelių valstybių atstovai, ir labai dažnai būna neaišku, kas turi ginti konkretų laivą ir gelbėti jūreivius.
Analitikai mano, kad kovai su piratais būtini aktyvūs ir koordinuoti pasaulio bendrijos veiksmai. Tačiau piratų keliama ekonominė grėsmė, palyginti su tarptautinės jūrų prekybos mastu, nėra tokia didelė, kad būtų galima įkalbėti visus krovinių gabenimo jūra industrijos atstovus susivienyti ir skirti pinigų, tarkime, koordinaciniam kovos su piratavimu centrui.
Kapitonai gali tik bėgti
Piratai bus pripažinti strategine grėsme, jei bus įrodytas jų ryšys su teroristais arba tai, kad teroristai naudojasi piratų taktika savo tikslams pasiekti.
Dar viena kovos su piratais problema – jų negalima paimti į nelaisvę. Nėra aiškių tarptautinės teisės normų, reglamentuojančių, ką daryti su suimtais piratais.
Piratavimu laikomi tik tie plėšikavimo jūroje atvejai, kurie įvyko tarptautiniuose vandenyse, o ta pati nusikalstama veika teritoriniuose vandenyse vertinama kaip „vagystė, įvykdyta jūroje“, ir kaltinamieji turi būti teisiami atitinkamose šalyse.
Bet ką tai reiškia, tarkime, Somalio atveju, jei šalyje faktiškai nėra teisinės sistemos? Bandymas perduoti piratus į bet kurios Afrikos šalies, kurioje galioja mirties bausmė, valdžios rankas gali tapti pretekstu jiems prašyti politinio prieglobsčio, todėl dauguma šalių vengia imti juos į nelaisvę. O demokratinės šalies teisme įrodyti jų kaltę būtų sunku, jei jie nebuvo suimti laivo puolimo momentu.
Sustabdyti puolimą gali arba karinio laivo pasirodymas, arba sumanūs puolamo laivo įgulos veiksmai. Tarkime, 2005 m. prie Somalio krantų piratai atakavo kruizinį laivą „Seabourn Spirit“. Jo kapitonas nesutriko ir panaudojo netradicinį ginklą – akustinę patranką, ji piratus apkurtino, o laivas spėjo atsitraukti.
Piratų įžūlumas kartais tiesiog stebina. 2006 m. prie Somalio įvyko tikras jūrų mūšis: piratai atidengė ugnį į šiuolaikine technika ginkluotus JAV karo laivus.
2008 m. vienaip ar kitaip buvo sėkmingai atmuštos 55 piratų atakos. Tarptautinės jūrų organizacijos IMO direktyvose rekomenduojama pasiekti maksimalų greitį ir daryti staigius manevrus, kad pakilusios bangos trukdytų lengviems piratų laivams judėti ar net juos apverstų. Nepatariama naudoti šaunamųjų ginklų, nes tai gali tik išprovokuoti puolančiuosius ir padidinti aukų skaičių.
Parengė Milda KUNSKAITĖ