Šiais metais Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai (ŠBO) sukako dešimt metų ir Astanoje įvyko jos jubiliejinis suvažiavimas. Dešimtmetis yra nemažas laiko tarpas, leidžiantis daryti tam tikras išvadas apie veiklos rezultatus. Ne išimtis ir ŠBO.
Šiandien jos narės – tai Rusija, Kinija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas ir Kirgizija. Stebėtojo statusą turi Iranas, Indija, Pakistanas ir Mongolija, ir visi jie siekia tapti visaverčiais organizacijos nariais.
Viena vertus, apie ŠBO daug kalbama viešojoje erdvėje. Egzistuoja nuomonė, kad tai galima nauja atsvara Vakarų (pirmiausia JAV ir NATO) dominavimui pasaulyje ir strateginė jų varžovė. Tačiau iš tikrųjų viskas bent jau kol kas yra ne taip rimta. Kaip rašo A. Scheinesonas iš „Council on Foreign Relations“ (CFR): „Nors ŠBO vaidmuo regione didėja, ji, daugumos ekspertų nuomone, vis dar nėra labai stipri.
Vertinama kaip visavertė atsvara NATO, ŠBO yra labiau forumas prekybos ir saugumo klausimams, tokiems kaip antiterorizmas ir narkotikų prekyba, aptarti. Kaip savo 2007 m. kalboje Niksono centre pažymėjo buvęs Valstybės sekretoriaus pavaduotojas, o dabar CFR tyrėjas Evanas A. Feigenbaumas, tikslų, išdėstytų ŠBO sutartyje, sąrašas yra „ambicingas“, tačiau sunku nurodyti konkrečius laimėjimus daugelyje šių sričių, išskyrus pasiektus dvišalių sutarčių pagrindu“ (
Pagaliau pats Rusijos prezidentas D. Medvedevas charakterizavo ŠBO kaip „autoritetingą forumą bendradarbiavimui regioninio saugumo ir kooperacijos klausimais“ (
Kitaip tariant, ŠBO šiandien yra lyg ir pastebima ir ambicinga organizacija, bet kartu jos veikla neturi kokių nors rimtų apčiuopiamų rezultatų, o vien kalbas apie bendradarbiavimą. Kokiu gi tikslu ji buvo sukurta? Šiuo atveju galima pasakyti taip: jeigu ŠBO neturėtų jokios prasmės, Kinija ir Rusija joje nedalyvautų. Pekinas skiria organizacijai išskirtinį dėmesį. Jo tikslai yra dvejopi. Pirma, ŠBO Kinijai yra institucinis bendradarbiavimo su Centrinės Azijos (CA) šalimis pagrindas. Iš šio regiono valstybių kinams pirmiausia reikia energetinių išteklių. Be to, Kinija aktyviai investuoja į CA regioną, didindama jo ekonominę finansinę priklausomybę nuo savęs, ateityje tai suteiks jai reikšmingą svertą siekiant, pavyzdžiui, JAV karinės bazės pašalinimo iš Kirgizijos. Antra, Pekinas supranta, kad Rusija laiko Centrinę Aziją savo geopolitinio dominavimo sfera ir kol kas to nekvestionuoja.
Tačiau jo aktyvi veikla regione negali likti nepastebėta Kremliaus (todėl jis atsargai stiprina KSSO). Kinams nereikia konflikto su Rusija ir ŠBO šiuo atveju yra puiki platforma atvirai pasikalbėti apie galimus nesutarimus ir juos taikiai išspręsti (apeiti). Savo ruožtu Maskvai ŠBO yra būdas bent jau stebėti (rimtam priešinimuisi galimybių yra ne taip jau ir daug) Kinijos politiką Centrinėje Azijoje ir žiūrėti, kad regiono šalys, apsvaigę nuo kiniškų milijardų, visiškai nepamestų orientyro į „centrą“.
Taip viskas sau ramiai ir tęstųsi, jeigu nepradėtų aštrėti ŠBO plėtros klausimas. Naujų narių priėmimo mechanizmas beveik išbaigtas, bet Rusija ir Kinija kol kas netrykšta dideliu noru plėsti organizaciją, ir suprantama kodėl.
Į ŠBO labai veržiasi Iranas. Jo motyvas yra akivaizdus. Teherano santykiai su Vakarais yra daugiau nei įtempti dėl jo branduolinės programos, nuolat kalbama apie prevencinę karinę operaciją prieš jį. Šiame kontekste Iranas, žinoma, norėtų įpainioti į savo tamsius reikalus tokius svarius tarptautinius veikėjus kaip Rusija ir Kinija ir padaryti juos savo problemų įkaitais. Maskva ir Pekinas tai puikiai suvokia ir todėl nereaguoja į Teherano prašymus (bet ir neatmeta jų kategoriškai, nes tai nebloga atsarginė korta santykiuose su Vakarais).
Indijos ir Pakistano priėmimo į ŠBO klausimas yra ne mažiau komplikuotas. Manytina, kad Rusija neprieštarautų matyti organizacijoje Delį, nes tai yra senas rusų sąjungininkas, kuris, turėdamas gana įtemptus santykius su Kinija, sustiprintų jų pozicijas. Pekinas tai supranta ir greičiausiai nesutinka priimti į ŠBO Indijos be Pakistano, su kuriuo turi glaudžius ryšius (pavyzdžiui, branduolinių technologijų srityje). Apskritai Indijos ir Pakistano konflikto iškėlimas į daugianacionalinį lygmenį galbūt suteiktų jam daugiau konstruktyvumo, bet komplikuotų „žaidimą“ ŠBO viduje. Todėl Rusijai ir Kinijai geriau taip, kaip yra.
Itin įdomus momentas yra susijęs su Afganistano suartėjimu su ŠBO: jis jau padavė paraišką stebėtojo statusui gauti. Toks ŠBO (suprask, Rusijos ir Kinijos, ką jau kalbėti apie Centrinės Azijos valstybes, kurios tiesiogine to žodžio prasme yra fronto linijoje) dėmesys Kabului yra suprantamas. Kol kas reikalus ten tvarko Vakarų koalicija, bet amerikiečiai ketina trauktis. Kam tada teks prisiimti atsakomybę už situaciją šalyje, neaišku. H. Karzajus bijo dėl savo valdžios, o Maskva ir Pekinas – dėl karinio fundamentalizmo sustiprėjimo prie savo sienų ir visiškai nekontroliuojamo narkotikų antplūdžio, kuris jau dabar yra milžiniškas.
Klausimas yra paprastas: ar ŠBO pasiruošusi perimti iš Amerikos ir NATO estafetę Afganistane? Manytina, kad nelabai. Karinių pajėgų nei Rusija, nei Kinija ten nesiųs. Greičiausiai jie apsiribos karine technine ir finansine pagalba Kabului. Tuo pat metu Maskva toliau stiprins KSSO, kad galėtų panaudoti savo kariuomenę, jeigu islamo radikalai staiga nuspręstų atakuoti CA valstybes. Kinija į tai kištųsi tik kraštutiniu atveju, nes jai užtenka uigūrų separatizmo pačiame pasienyje su Afganistanu.
Apibendrinant galima teigti, kad šiandien ŠBO jos dalyviams tėra diskusijų, pozicijų išreiškimo ir bendradarbiavimo gairių nustatymo forumas. Kad organizacijos ambicijos atitiktų realybę, ji turi gerokai sustiprėti politine ir karine prasme. Tačiau vargu ar tai patiktų Rusijai, kuri turi KSSO ir nenori, kad Centrinėje Azijoje padidėtų karinis Kinijos vaidmuo (tik kinų karinės bazės kokioje Kirgizijoje betrūktų, kad būtų visas komplektas).
ŠBO plėtros artimiausiu metu irgi tikėtis neverta, nes tai per daug komplikuotų santykius organizacijos viduje ir jos darbotvarkę (pavyzdžiui, Irano branduolinė programa), o to nei Rusijai, nei Kinijai nereikia. Potencialus galvos skausmas ir ŠBO sustiprėjimo stimulas yra Afganistanas. Tačiau jo problemą, jeigu (kai) iš jo pasitrauks Vakarų koalicija, tiek Maskva, tiek Pekinas greičiausiai spręs savarankiškai, o rimtų bendrų veiksmų imsis tik kraštutiniu atveju, nes per didelio artumo (abipusės priklausomybės) nereikia nei Rusijai, nei Kinijai. Kaip bus iš tikrųjų, parodys laikas.
