JAV buvo pasiruošusi ant Japonijos numesti ir trečiąją bombą, jei tik to prireiks, o likusios tautos pradėjo kurti savo arsenalą, siekdamos atbaidyti priešą arba nuo jo apsiginti.
Susipažinkite su „demono šerdimi“: 6,2 kg ir beveik 9 cm skersmens sferinė radioaktyviojo plutonio masė buvo sukurta kaip branduolys ankstyvosioms atominėms bomboms. 1945–1946 m. su „demono šerdimi“ buvo atliekami įvairūs eksperimentai, ir ji galėjo atsidurti Japonijai skirtoje atominėje bomboje, jeigu ši valstybė nebūtų pasidavusi.
Kaip ir galima tikėtis iš šiurpaus jos pavadinimo, „demono šerdis“ nebuvo maloni su ja dirbusiems fizikams. Sukurta kaip bombos branduolys, ji buvo labai jautri. Jos reaktyvumą galėjo padidinti bet kokie išorės veiksmai, pavyzdžiui, šerdies suspaudimas (sukeliantis atominės bombos sprogimą) visuomet turi būti atidžiai stebimas.
Drakono uodegos kutenimas
Nepaisant pavojaus, mokslininkai nusprendė atlikti šios šerdies superkritiškumo tyrimą, kurio metu, naudodami neutroninius atšvaitus, jie bandė jos ribas. Eksperimento metu šerdis yra apjuosiama neutronų atšvaitu. Prasidėjus skilimo reakcijai, jie atspindi neutronus atgal į branduolinę medžiagą, kad skilimo procesas spartėtų.
1945 m. fizikas Harry‘is Daghlianas savo laboratorijoje atlikinėjo neutronų atšvaitų eksperimentą su „demono šerdimi“, kai ant jos netyčia nukrito volframo karbido plytelė. Taip šerdis buvo pastūmėta superkritiškumo link ir paleido mirtiną neutroninės spinduliuotės pliūpsnį. Po tris savaites trukusios kovos su ūmine spinduline liga, H. Daghliano gyvybė užgeso. Po šios tragedijos buvo sugriežtintas Manheteno projekto branduolinių tyrimų reguliavimas, bet net šios priemonės nebuvo pakankamos.
Neišgąsdintas kraupios savo pirmtako ir kolegos mirties, Louisas Slotinas tęsė H. Daghliano darbus, siekdamas nustatyti šerdies superkritiškumo ribas. Kad tai padarytų, jis turėjo virš šerdies lėtai nuleisti neutronų atšvaitą ir tuo pat metu atidžiai stebėti aktyvumą jos viduje. Kaip jau žinome, neutronų atšvaitui prisilietus prie demono šerdies, įvyksta siaubinga reakcija, todėl siekiant tarp jų išlaikyti atstumą, L. Slotinas naudojo specialius skirtukus.
Būdamas talentingu fiziku ir atominiu nutrūktgalviu, L. Slotinas ne visuomet laikėsi protokolo. Mokslininkas sukūrė savo metodą, kuris reikalavo mažiau laiko ir pastangų, bet buvo daug rizikingesnis. Vietoje skirtukų, neleidžiančių atšvaitui prisiliesti prie šerdies, L. Slotinas atstumą išlaikydavo plokščiu atsuktuvu, kurį jis laikė viena ranka. Šis eksperimentas jį greitai išgarsino. Toks metodas buvo pramintas „drakono uodegos kutenimu“, po to kai garsus fizikas Richardas Feynmanas pavadino šį drąsų eksperimentą drakono provokavimu. Tačiau nepaisant ekspertų perspėjimų, L. Slotinas šį bandymą pakartojo kelis kartus.
Deja, tokia drąsa L. Slotiną galiausiai pražudė. 1946 m. gegužės 21 d. mokslininkas demonstravo savo eksperimentą keliems žmonėms Los Almoso mokslinėje laboratorijoje, kai jo atsuktuvas šiek tiek nuslydo ir neutronų atšvaitas apgaubė šerdį, pastūmėdamas ją į superkritiškumą. Iš šerdies išsiveržė mėlynos spalvos blyksnis, po kurio sekė stiprus karštis, nubloškęs L. Slotiną ir kelis jo kolegas. Mokslininkas dar spėjo greitai nuplėšti atšvaitą nuo šerdies ir taip sustabdyti reakciją, tačiau žala jau buvo padaryta.
Gautas radiacijos pliūpsnis L. Slotiną pražudė per devynias dienas. Incidento metu šalia jo stovėjęs Alvinas Gravesas taip pat gavo milžinišką radiacijos dozę, bet jam pavyko pasveikti ir vyras mirė tik po 20 metų. Dėl greitos L. Slotino reakcijos ir kūno padėties, jis sugėrė didžiąją radiacijos dalį. Tai apsaugojo likusius žiūrovus nuo sprogimo ir jie išgyveno.
Būtent šie du incidentai ir įkvėpė „demono šerdies“ pavadinimą. Tiesa, vėliau ji buvo perdirbta į kelias mažesnes skilimo šerdis.
