Formaliai arkivyskupo įrašo adresatai buvo du jo motininės Rusijos stačiatikių bažnyčios pamokslininkai – Artemijus Vladimirovas ir Andrejus Tkačiovas, kurie palaikė Rusijos invaziją į Ukrainą. Tačiau iš tikrųjų dešimtys, jei ne šimtai Rusijos bažnyčios šventikų gali pritaikyti šiuos žodžius sau.
Šiuo metu Ukrainoje egzistuoja dvi didelės stačiatikių bendruomenės: Maskvos patriarchato Ukrainos ortodoksų bažnyčia (UOB-MP) ir autokefalinė Ukrainos stačiatikių bažnyčia (USB).
Naujausiais duomenimis, iki Rusijos invazijos pradžios UOC-MP turėjo apie 12 000 parapijų, o OCU – apie 7 000, rašo BBC. UOC-MP yra suteikta autonomija Rusijos stačiatikių bažnyčioje, o jos metropolitas Onufrijus yra nuolatinis ROC sinodo narys.
„Mus pjaustytų ir krauju išteptų stogus“
Šventiko Andrejaus Tkačiovo, kilusio iš Lvovo, Youtube kanalas turi daugiau nei milijoną prenumeratorių. Antrą dieną nuo „specialiosios operacijos“ Ukrainoje pradžios, pamokslininkas teisino Rusijos puolimą prieš kaimyninę šalį.
„Karas neprasidėjo. Karas baigiasi. Kas nežinojo, kad jis prasidėjo ir tęsiasi ilgą laiką, yra niekšas", – sakė jis, prisimindamas kai kuriuos „berkutus", kuriems prieš aštuonerius metus „buvo šaudoma į veidą dvivamzdžiu graižtviniu šautuvu iš penkių metrų“.
„Prakeiktas Maidanas yra viso to, kas vyksta, šaknis ir kaltė“, – tvirtino jis.
„Jei jie nieko nebūtų padarę, būtų atskridę čia po dviejų metų, be jokio gailesčio, be jokio įspėjimo. O jei čia atvažiuotų, mus pjaustytų ir stogus išteptų krauju", – sakė apie Rusijos invaziją į Ukrainos teritoriją.
Šventikas Artemijus Vladimirovas Ukrainoje išgarsėjo tik kitą dieną, kai socialiniuose tinkluose pasklido jo skaityto pamokslo fragmentas. Šiame pamoksle buvo apmąstymų apie „fašistus, kanibalus, žmonijos pabaisas“, kurie „vykdo savo tironiją broliškoje Ukrainoje“. Apie „išprievartautas merginas ir gyvus tautiečius, iš kurių buvo išpjauti organai ir išsiųsti į Europą“. Apie lavonus, kurie išnešami iš morgų ir išdėliojami aplink „NATO būstinę, kuri koordinuoja slavų pavergimo sistemą“, kad susidarytų daugybės civilių aukų įspūdis po Rusijos kariuomenės atakų. Tačiau didžiausią atgarsį sukėlė šio pamokslo pabaiga.
„Taigi ruošimės Didžiosios gavėnios pradžiai ir ypatingoms 2022-ųjų Velykoms, – švelniu, beveik užliūliuojančiu balsu kalbėjo šventikas. – Kai visa Didžioji ir Mažoji bei Baltoji Rusija galės žygiuoti nuo Vladivostoko iki Kaliningrado, kaip vienas nemirtingųjų pulkas“.
„Tikėkimės, kad netolimoje ateityje prie mūsų prisijungs Moldova, Kazachstanas, nelaimingoji Ukraina ir Gruzija. Galite spėlioti, kas atsitiks Baltijos valstybėms. Šiandien jie, kaip perkrovimo bazė, tiekia ginklus slavų naikinimui“, – prognozavo jis.
Atrodo, kad Maskvos pamokslininkų prognozės nesuprato net kolegos Kijeve.
„Taip, Rusijos kariuomenė Ukrainoje tikrai bombarduoja mūsų mokyklas ir vaikų darželius, patenka į namus ir butus, miršta civiliai, įskaitant vaikus. Ypač Kijeve ir aplinkiniuose miestuose: Gostomelyje, Bučoje, Irpine. Mano parapijiečiai, mano artimi žmonės Bučoje dieną yra apšaudomi, jie negali išvažiuoti. Žmonių nervai stringa. Aš rašau šias eilutes skambant patrankos šūviams", – tęsė jis.
Sustabdykite brolžudišką karą
Ukrainos įvykių interpretavimo neatitikimai tarp Rusijos bažnyčios ir UOC-MP buvo pastebėti nuo pirmųjų „specialiosios operacijos“ dienų. Praėjus vos kelioms valandoms nuo invazijos pradžios, UOC-MP vadovas, metropolitas Onufrijus kreipėsi į Vladimirą Putiną su prašymu „nedelsiant nutraukti brolžudišką karą“. Praėjus vos kelioms valandoms nuo invazijos pradžios UOC-MP vadovas metropolitas Onufrijus kreipėsi į Vladimirą Putiną su prašymu „nedelsdamas nutraukti brolžudišką karą“.
Vasario 28 d., penktąją karo dieną, UOC-MP sinodas paprašė Maskvos ir visos Rusios patriarcho Kirilo paraginti Rusijos Federacijos vadovybę nedelsiant nutraukti karo veiksmus, kurie gali virsti pasauliniu karas. Tiesioginio atsakymo į šiuos du skundus nebuvo gauta. Tačiau kovo 6 d., Atleidimo sekmadienį prieš gavėnios pradžią, patriarchas Kirilas palaikė Kremliaus įvykių Ukrainoje versiją, papildydamas ją naujomis detalėmis. Anot jo, bene pagrindinė konflikto Donbase priežastis buvo žūtbūtinis Ukrainos rytų pasipriešinimas šioje teritorijoje rengiamiems gėjų paradams.
„Žinome, kad jei žmonės ar šalys atmeta šiuos reikalavimus (surengti gėjų paradą), tada jie nepriklauso tam (Vakarų) pasauliui, jie tampa svetimi“, – konflikto Donbase dispoziciją apibūdino patriarchas Kirilas.
Dauguma UOC vyskupų yra nepatenkinti Kirilo pozicija, tačiau ne visi apie tai kalba viešai. Vyskupas, Kijevo Joninskio vienuolyno rektorius Iona griežtai pasisakė prieš Rusiją ir karą. Anksčiau jis buvo žinomas dėl prorusiškų pozicijų. Ternopilio ir Kremeneco metropolitas Sergijus, kurio teritorijoje yra Počajevo lavra, paskelbė pareiškimą, kuriame pasmerkė Rusijos ir Putino karą prieš Ukrainą ir atsisakė priimti jam skirtą apdovanojimą. Vyskupas Sergijus anksčiau buvo laikomas lojaliu Maskvai.
Cerkvės po ugnimi
UOC-MP nekomentavo Rusijos bažnyčios pirmininko pamokslo tezių, tačiau kovo 7 dieną UOC-MP informacijos ir švietimo skyrius pranešė, kad pirmadienį dvi bažnyčios Žitomiro srityje ir Kijevo srityje buvo sunaikintos Rusijos ugnimi.
„Dėl Rusijos Federacijos agresijos sukelto apšaudymo, buvo apgadinta bažnyčia ir vienuolynas Černigove“, – sakoma bažnyčios pranešime.
Viazovkos kaime, Žitomiro srityje, buvo sugriauta UOC Ovrucho vyskupijos Švenčiausiosios Dievo Motinos šventykla, pastatyta 1862 metais. Pasak Ovrucho vyskupijos sekretoriaus, diakono Sergejaus Stretovičiaus, šventykla buvo sunaikinta, išliko tik varpinė. Taip pat, Kijevo srities Bobriko kaime esanti Žengimo į dangų bažnyčia ir Šv. Michailo bažnyčia Malino mieste, Žitomiro srityje.
Žavoričių kaime, Brovarskio rajone, Kijevo srityje, dėl apšaudymo sudegė UOC Boryspilio vyskupijos Šv. Jurgio bažnyčia. Anot parapijiečių, apšaudymą vykdė rusų kariuomenė.
„Mūsų parapijiečiai pasakojo savo akimis matę, kad kai kurie iš jų pajudėję šaudė į savo namus, o vienas sviedinys buvo išsiųstas tiesiai į šventyklos kupolą, esantį kairėje jų judėjimo pusėje. Taigi jie prisidengia. Iš kulkosvaidžio apšaudyta bažnyčios tvora. Ačiū Dievui, kad ten nieko nebuvo“, – liudininkų žodžius perdavė šventyklos rektorius arkivyskupas Petras Kotyukas.
Tylus protestas
Vieningo atsako į Rusijos invaziją, kuris peržengtų skambių pareiškimų ribas, bažnyčia kol kas neparengė. Kai kurie jos vyskupai palaimino savo vyskupijų šventikus, kad jie nepaminėtų patriarcho Kirilo pamaldų pabaigoje – tai kraštutinė protesto prieš bažnyčios politiką forma, kuri yra prieinama eiliniam šventikui.
Šventikas ir teologas Kyrylo Govorun, vadovavęs UOC-MP išorinių bažnytinių ryšių skyriui, per „Hromadske radiją“ sakė, kad jo žiniomis, bažnyčia dabar svarsto galimybę visiškai atsisakyti patriarcho Kirilo atminimo. Pats Govorunas tai vadina simboliniu žingsniu.
„Lygiagrečiai vyksta diskusijos apie tai, kad UOC-MP pasiskelbtų autokefalija“, – sakė archimandritas Kirilas.
Pasak Govoruno, kol metropolitas Onufrijus mini Maskvos patriarchą, tai situacijos neišsprendžia. Kitas scenarijus, apie kurį kalba Govorunas, yra UOC-MP šventikų paminėjimas vyktų ne patriarcho Kirilo, o ekumeninio patriarcho Baltramiejaus vardu. Santykiai tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų nutrūko po to, kai Baltramiejus nusprendė suteikti nepriklausomybę anksčiau nepripažintai Ukrainos bažnyčiai, dabar žinomai kaip OCU.
Nuo pat karo veiksmų pradžios ši bažnyčia atvirai ir tiesiogiai išreiškė savo nepritarimą Rusijos agresijai. Būtent su OCU ateityje – po naujos vienijančios tarybos – teoriškai galėtų susijungti tie UOC-MP šventikai ir pasauliečiai, kurie dėl dabartinių įvykių praras bet kokį norą būti dvasinėje vienybėje su Rusijos bažnyčia.
Rusų žurnalistas ir bažnyčios bei visuomenės veikėjas Sergejus Čapninas žymi, kad du ryškiausi ir populiariausi Rusijos Ortodoksų Bažnyčios žiniasklaidos pamokslininkai – arkivyskupas Andrejus Tkačiovas ir Artemijus Vladimirovas virto politiniais pareigūnais, agituojančiais pritarti karo agresijai. Tačiau tokių pamokslininkų yra kur kas daugiau. Dar daugiau yra tokių, kurie stengiasi tylėti, neišsakyti savo nuomonės – kad ir kas nutiktų.
„Bažnyčia šiandien neturi savo kalbos, kuri galėtų pakelti balsą kritiniu momentu“, – savo „Facebook“ puslapyje rašo Čapninas.
„Bažnyčia vartoja arba pamaldumo kalbą, kuri karo metu skamba liūdnai melagingai, arba valstybinės propagandos kalbą, kuri mažiau pykina ir ne mažiau melaginga“, – sako žurnalistas.
Jo nuomone, Bažnyčia negalės greitai įgyti naujos, gyvos kalbos – tam reikia laiko, kurio nėra. Bet kuriuo atveju, jau dabar aišku, kad nei ROC, nei UOC-MP iš dabartinio karo neišnyks tokia forma, kokia buvo anksčiau.
