Šiandien į Lietuvą atvyksta Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka. Mums draugiškos valstybės vadovas mielai sutiko atsakyti į „Lietuvos žinių“ klausimus apie padėtį jo šalyje.
- Šiais metais į Lietuvą atvykstate jau antrą kartą. Kaip vertinate Lietuvos ir Ukrainos santykius? Kuo abi valstybės gali padėti viena kitai?
- Šiandien Ukrainos ir Lietuvos santykiai - tai daugiau nei paprasta strateginė partnerystė. Sakyčiau, mes pasiekėme aukščiausią santykių, kokie tik įmanomi tarp dviejų valstybių, lygmenį. Pastaraisiais metais buvo daug padaryta politikos, ekonomikos ir kultūros srityse. Tam, be abejo, turėjo įtakos ir tarpusavio sąveikos instituciniai mechanizmai - Prezidentų taryba, Tarpvyriausybinė bendradarbiavimo taryba, Tarpparlamentinė asamblėja. Negaliu nepaminėti ir labai išplėtotų prekybinių bei ekonominių ryšių. 2008 metais pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį Ukrainos ir Lietuvos prekių apyvarta perkopė 1 mlrd. JAV dolerių.
Nepaprastai svarbus mūsų abipusio bendradarbiavimo elementas yra bendradarbiavimas energetikos ir transporto srityse. Čia abiejų valstybių interesai visiškai sutampa. Ukraina, kaip ir Lietuva, siekia energetinio saugumo, nori diversifikuoti energetinius šaltinius ir prisijungti prie Europos energetinės sistemos.
Svarbiausi bendradarbiavimo energetikos srityje akcentai buvo nustatyti per viršūnių susitikimus Krokuvoje, Vilniuje, o neseniai ir Baku. Be to, šią gegužę Ukraina ir Lietuva pasirašė Energetinio bendradarbiavimo memorandumą.
Labai svarbus ir mūsų bendradarbiavimas transporto srityje. Pirmiausia būtina plėtoti tranzitinio transporto ryšius tarp Baltijos ir Juodosios jūros regionų, todėl, manau, labai aktualu įgyvendinti bendrą krovinių gabenimo projektą naudojantis kontreileriniu traukiniu „Viking“, kuris pradėjo kursuoti 2003 metais.
Ukraina be galo dėkinga Lietuvai už aktyvią ir nuoširdžią paramą ginant jos interesus Europoje. Mums įdomi ir naudinga Lietuvos patirtis, kurios ji įgijo eidama eurointegracijos keliu ir įsiliedama į NATO. Atsimename ir vertiname tai, kad būtent Lietuva viena pirmųjų pasiūlė konkrečią pagalbą ir projektus mūsų europinėms ir euroatlantinėms ambicijoms įgyvendinti.
- Praėjusią savaitę Briuselyje vykusiame NATO užsienio reikalų ministrų susitikime Ukraina nebuvo pakviesta prisidėti prie Aljanso. Ar nenuvylė toks NATO, o ypač Vokietijos ir Prancūzijos, kurios teigia, kad Ukrainai negali būti sutrumpintas kelias siekti narystės NATO, požiūris į Ukrainą?
- Mums svarbiausias sprendimas dar šį balandį buvo priimtas per NATO viršūnių susitikimą Bukarešte, kai valstybių lyderiai - tarp jų ir Vokietijos bei Prancūzijos - pareiškė, kad Ukraina taps Aljanso nare. Gruodžio susitikimo Briuselyje rezultatai visiškai patvirtino šį teiginį.
Nenoriu slėpti, jog laukėme pozityvaus signalo, nes manome, kad atėjo laikas atversti naują Ukrainos ir NATO santykių puslapį - kokybišką ir efektyvų. Vis dėlto Briuselyje priimtus sprendimus vertiname kaip apgalvotus ir atitinkančius dabartines realijas. Esame dėkingi mūsų partneriams NATO, tarp jų ir lietuviams, už supratimą ir palaikymą. Suvokiame, kad turime atlikti dar daug namų darbų, ir darome juos labai atsakingai. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: Ukrainoje mažiau nei pusę metų vyko aktyvi informacinė aiškinamoji kampanija, bet po jos narystės Aljanse šalininkų padaugėjo 10 proc., ir dabar tam pritaria jau 32 proc. gyventojų.
Pastaruosius šešerius metus stengėmės adaptuoti prie NATO standartų tikslinius metų planus. Dabar, kai Ukraina pereina prie metinių nacionalinių programų vykdymo, šis procesas dar labiau suintensyvės. Mūsų šalis jau šiandien vaidina svarbų vaidmenį Europos saugumo sistemoje ir gali būti efektyvi tarpininkė sprendžiant konfliktus. Juk Ukraina - vienintelė valstybė, kuri, nors ir nebūdama NATO narė, dalyvauja visose Aljanso vadovaujamose taikos palaikymo operacijose. Būtent Ukrainos karinius transporto lėktuvus milžinus „Ruslan“ NATO naudoja įvairiose mūsų planetos vietose.
Noriu pabrėžti, kad Ukrainos kelias į NATO - abipusiai naudingas procesas kuriant bendrą saugumo Europoje zoną, kurioje be Ukrainos nebus galima išsiversti. Tai suprantame mes, supranta ir mūsų partneriai.
- ES taip pat nežada Ukrainai narystės Bendrijoje, o siūlo užmegzti glaudesnius ryšius ir ES kaimynystės politiką keisti Rytų partnerystės projektu. Ar dėl to kalta tik Maskva?
- Ieškoti kaltų - nevykęs žingsnis. Raktas nuo narystės Europos Sąjungoje guli ne Maskvoje, Berlyne ar Briuselyje. Jį turime mes - Ukrainoje.
Nepagrįsta būtų manyti, kad šiandien, kai Ukrainoje vyksta sudėtingi vidaus procesai ir ekonomika dar ne visai reformuota, mūsų šalis lengvai sugebės įtikinti visas 27 ES valstybes atverti Ukrainai duris į savo europietišką klubą. Tačiau jau pats Rytų partnerystės projekto atsiradimas yra gana svarus ženklas, rodantis, jog ES siekia praktiškai suartėti tiek su Ukraina, tiek su kitomis kaimynėmis. Tai, kad Rytų partnerystė nenumato šalims partnerėms aiškios narystės ES perspektyvos, reikia vertinti kitų šios iniciatyvos elementų kontekste. Tokių kaip ES rytinių kaimynių europinio identiteto pripažinimas, ES pasirengimas rasti individualų priėjimą prie kiekvienos iš jų, atsižvelgiant į jų tikslus ir galimybes.
Rytų partnerystė, palyginti su buvusia Kaimynystės politika, be abejo, yra ES žingsnis rytinių kaimynų link. Ne mažiau svarbu, kad tokia iniciatyva kitoms Rytų Europos šalims suteikia galimybę siekti jau esančio santykių tarp Ukrainos ir ES lygmens.
Dabartiniu etapu ES požiūrį į Ukrainą lemia formalios kaimynystės politikos kategorijos. Tačiau neseniai vykęs viršūnių susitikimas „Ukraina-ES“ parodė, kad mes jau peržengėme tokios politikos rėmus ir nesirengiame sustoti.
Ką iš Rytų partnerystės gaus Ukraina? Pirmiausia - galimybę imtis daugybės mums aktualių iniciatyvų, tokių kaip laisvosios prekybos zona ir liberalus vizų režimas. Ukrainai tai dar vienas žingsnis visateisės integracijos link. Ir tų žingsnių žengsime tiek, kiek reikės mūsų europiniams siekiams įgyvendinti.
- Ne kartą sakėte, kad Ukrainos santykiai su Rusija turi būti tokie pat kaip Kijevo su Varšuva. Bet kaip priversti Rusiją atsisakyti noro būti vyresniuoju Ukrainos broliu?
- Pradėsiu nuo to, kad Rusija ir Lenkija - ne tik mūsų kaimynės, bet ir strateginės partnerės. O strateginis bendradarbiavimas rodo abipusį pasitikėjimą ir supratimą.
Taip jau susiklostė, kad mūsų valstybių istorijoje buvo įvairių periodų, tarp jų ir labai sudėtingų, kuriuos būtina išstudijuoti, išanalizuoti ir gerai apgalvoti. Tuo pat metu mes negalime sau leisti negirdėti viena kitos, kad ir kokia karti būtų istorinė tiesa.
Ukrainiečiams ir lenkams pavyko įveikti praeities sunkumus ir pradėti naują istorijos etapą. Tikimės, jog sulauksime ir Rusijos supratimo. Turime stiprinti abipusį pasitikėjimą ir ieškoti būdų, kurie padėtų atsisakyti praeities ideologinių stereotipų bei štampų.
Mano pozicija žinoma - atvirai diskutuodami apie praeitį, analizuodami padarytas klaidas valome kelią į ateitį. Juo labiau kad Ukraina nekelia Rusijai jokių sąlygų dėl draugystės ir gerų kaimyninių santykių palaikymo. Viskas, ko reikia abipusiam supratimui, tai - lygiateisiai suverenių valstybių santykiai. Manau, anksčiau ar vėliau sureguliuosime esamus nesusipratimus ir sukursime civilizuotus partneriškus santykius.
Na, o Rusijos Federacijos reakcija į mūsų euroatlantinį kursą žinoma. Todėl pabrėžiu, jog mes suinteresuoti, kad Ukrainos ir Rusijos
partnerystė taptų viso europinio proceso sudedamąja dalimi. Toks požiūris leis išvengti naujų nesutarimų su Rusija iš dalies ir tolesnės Europos kolektyvinės saugumo sistemos plėtros fone.
Dėl įvykių Kaukaze Ukraina turi savo požiūrį, ir niekam ne paslaptis, kad jis kitoks nei Rusijos. Šis konfliktas išryškino problemas, toli peržengiančias Kaukazo regioną. Visi privalome suvokti, jog dabartiniame pasaulyje geriausias nepriklausomos valstybės suvereniteto ir teritorinės vienybės mechanizmas yra kolektyvinio saugumo sistemos dalis. Tai leis išvengti tokios situacijos kaip Gruzijoje susidarymo.
- Iki sausio 1 dienos Ukraina turi sumokėti „Gazprom“ 2,4 mlrd. dolerių skolą. Be to, „Gazprom“ grasina padvigubinti dujų kainą. Ar Ukrainai pavyks atsiskaityti su Rusija, ar įmanoma, kad „Gazprom“ vėl gali užsukti dujų kranelį?
- Pirmiausia būtina pasakyti, kad nėra Ukrainos valstybės skolos Rusijos valstybei, kaip dažnai skelbia žiniasklaida. Yra komercinės struktūros nacionalinės akcinės bendrovės „Neftegaz Ukrainy“ į skola Šveicarijos dujų tiekimo bendrovei „RosUkrEnergo“. Kalbant apie Ukrainos bendrovės atsiskaitymą už sunaudotas gamtines dujas reikėtų pasakyti, kad pirmos įmokos jau pervestos ir artimiausiu metu šis darbas bus baigtas. Mūsų šalies aukščiausioji vadovybė imasi priemonių norėdama suteikti adekvačią valstybės pagalbą „Neftegaz Ukrainy“, kad ji galėtų sukaupti ir pervesti būtiną sumą už importuotas dujas.
Pagrindinis finansinių išteklių šaltinis yra lėšos, kurias Ukrainos vartotojai perveda į „Neftegaz“ sąskaitą. Būtent todėl ir siekiama, kad Ukrainos dujų rinkos dalyviai visiškai tarpusavyje atsiskaitytų. Ukrainos ekspertai ieško maksimaliai greito ir efektyvaus šios problemos sprendimo, žinoma, atsižvelgdami į nacionalinio saugumo klausimus. Užtikrinu - pesimizmui kilti priežasčių nėra. Visi nesusipratimai bus pašalinti. Noriu pabrėžti, kad mūsų partneriai europiečiai gali būti ramūs - Ukraina savo tranzitinius įsipareigojimus vykdys. Mes branginame savo reputaciją.
Taip pat manau, jog būtina nuraminti skeptikus, sakančius, kad dar nepasirašytas susitarimas dėl dujų tiekimo Ukrainai 2009 metams, - atėjus laikui tokia sutartis bus pasirašyta. Pasakysiu dar daugiau - dabar laikas tiksi mūsų naudai. Pastarąjį mėnesį smarkiai sumažėjo energetinių išteklių paklausa, dėl to krenta ir jų kaina. Per atitinkamas derybas bus suderinti konkretūs skaičiai. Noriu tik pridurti, kad 2006 metų sausį buvusi situacija, kai išteklių tiekėjų šantažas privertė sudaryti teisiniu požiūriu "silpną" sutartį tarp „Neftegaz Ukrainy“ ir „Gazprom“, nepasikartos. Šiandien esame daug stipresni ir labiau patyrę nei prieš trejus metus.
- Duodamas interviu Ukrainos televizijai sakėte, kad pavojinga sudaryti Radoje „Maskvos koaliciją“, tačiau nemanote, jog ekonominės krizės sąlygomis reikia paleisti Radą (nors pats anksčiau pasirašėte tokį nutarimą) ir rengti naujus rinkimus. Bet ar dabartinė Rada pajėgi dirbti, suformuoti daugumą ir išrinkti pirmininką?
- Pamatysime, ar dabartinės sudėties Aukščiausioji Rada pajėgi dirbti. Vis dėlto galimybė Ukrainos parlamente sudaryti vadinamąją Maskvos koaliciją tebėra reali, ir nesvarbu, kaip ji bus vadinama – „antikrizine“, „neodemokratine“ ar dar kaip nors. Esmės tai nekeičia.
Jau rugsėjo pradžioje buvo bandoma sudaryti panašaus pobūdžio koaliciją iš Regionų partijos, Julijos Tymošenko bloko ir komunistų. Kelios tokios neformalios sąjungos darbo dienos parodė, kad jos svarbiausias tikslas - greitas Ukrainos demokratijos demontavimas ir neribotas absoliučios valdžios siekis. Tai pavojinga sintezė. Istorinė patirtis rodo, jog analogiški „kokteiliai“ iš socialpopulistų ir stambaus kapitalo jau ne kartą buvo atvedę valstybes prie kracho. Nenorėčiau, kad taip nutiktų ir Ukrainai. Esu tikras, jog Ukrainos parlamentas sugebės susivienyti nacionalinių prioritetų pagrindu, nes šiandien tai vienintelė galimybė efektyviai įveikti ne tik ekonominę, bet ir politinę krizę.
Pirmiausia būtina atkurti Aukščiausiosios Rados veiksnumą, išrinkti jos pirmininką. Paskui reikia nedelsiant patvirtinti 2009 metų valstybės biudžetą ir priimti keletą antikrizinių įstatymų. Jei kalbėsime apie parlamento rinkimus, jie finansų ir ekonominės krizės sąlygomis, be abejo, nėra pirmaeilis uždavinys. Tačiau jei parlamentas nepradės dirbti, kitos išeities Konstitucija mums nenurodo.
Demokratija duoda atsakymus į visus klausimus, ir pirmalaikiai rinkimai yra atsakas į vieną iš jų. Neverta tikėtis, kad visiškai pavyktų atnaujinti parlamentą. Tačiau po rinkimų susidarys nauja konfigūracija ir svarbiausios Rados jėgos gaus naują rinkėjų pasitikėjimo mandatą, taigi turės galimybę pradėti savo veiklą iš naujo suformuodama koaliciją ir vyriausybę.
- Esama pranešimų, kad Rusija išduoda Krymo rusams pasus. Ar nepasikartos Pietų Osetijos ir Abchazijos įvykiai? Kaip tam gali atsispirti Kijevas? Gal verta labiau remtis senaisiais gyventojais totoriais ir sudaryti jiems sąlygas sparčiau grįžti į Krymą?
- Kryme situacija, panaši į Pietų Osetijoje, nepasikartos. Žinoma, pasų problema egzistuoja ir mums nepriimtina, kad taip elgiasi mūsų strateginiai partneriai. Tai tarptautinės teisės pažeidimas ir demonstratyviai rodoma nepagarba kitai suvereniai valstybei, kurios teritorijoje (kaip nurodyta Ukrainos Konstitucijos 4 straipsnyje) dviguba pilietybė negalima. Todėl šiandien vienas pirmaeilių uždavinių - būtinybė turėti tokius įstatymus, kurie neleistų piktnaudžiauti Ukrainos pilietybe, taip pat tiksliai apibrėžti sąlygas, kuriomis automatiškai netenkama Ukrainos pilietybės. Esame pajėgūs šią problemą išspręsti, ir pradėsime nuo savo teisėtvarkos sutvarkymo.
Man atrodo, kad Rusijos vadovybė, išduodama Rusijos pasus Ukrainos piliečiams, taip pat supranta tokios padėties sudėtingumą ir nevienareikšmiškumą. Valstybės Dūmos iniciatyva įvesti „Ruso kortą“ yra ne kas kita, o teisinio mechanizmo paieška, kaip įtraukti Ukrainos piliečius Rusijos įtakon. Kyla klausimas: jei Rusija iš tiesų nori suteikti papildomų teisių Ukrainos piliečiams, kodėl ji tuomet parenka kuriems? O Krymo totorių grįžimo į gimtinę sąlygos buvo nustatytos paskelbus Ukrainos nepriklausomybę. Kasmet Krymo totoriai vis labiau integruojasi į Ukrainos visuomenę. Manau, šiandien Kryme nėra problemų, kurių nebūtų galima išspręsti bendromis visų jo etninių tautų pastangomis. Bėda ta, kad vietos valdžia ne visada dega noru spręsti susikaupusias problemas pagal Ukrainoje galiojančius įstatymus ir neretai ima veikti pusiasalyje kaip vienas destabilizavimo faktorių. Ne paslaptis, jog Krymas yra pats sudėtingiausias regionas Ukrainos politiniame žemėlapyje ir svarbiausias valdžios uždavinys esant tokiai situacijai - neleisti tam tikroms politinėms jėgoms išprovokuoti regione nekontroliuojamą padėtį. Darome viską, kad to išvengtume.
Palmyra Krupenkaitė
