Visa Europa gaudžia, sužinojusi apie sustiprintą Danijos sienų kontrolę, kurią vyriausybė įvedė nuo liepos 5 dienos. Vieni ją smerkia, reikalaudami Europos teismo, kiti vertina abejingai, na, o treti – tuo apžvalgininkai nė kiek neabejoja – ja pasinaudos kaip precedentu svarstyti savo šalių prisijungimo prie Šengeno sutarties sąlygas.
Pasak vokiško „The Financial Times“, čia jau kvepia Europos integracijos idėjos laidotuvėmis.Tą ketvirtadienį Danijos premjeras Larsas Lekke Rasmussenas, kaip pranešė spauda, nė kiek nederinęs su Briuseliu ir kaimyninėmis šalimis, paskelbė, kad dėl didėjančio tarptautinio nusikalstamumo, pinigų plovimo, nelegalios migracijos, narkotikų ir ginklų kontrabandos įveda sustiprintą „nuolatinę muitų kontrolę“ pasienyje su Vokietija ir Švedija. Jai numatyta skirti beveik 40 mln. eurų. Jeigu muitininkai gerai dirbs, šie pinigai netrukus grįš į valstybės biudžetą.
Kol kas šiuose pasienio punktuose kontrolierių padaugės tik 50-čia – 30 Vokietijos ir 20 Švedijos pasieniuose. Kitąmet pasieniečių skaičius gali padvigubėti, čia bus pradėti statyti kontrolės punktai, įrengtos įtartinų automobilių vaizdo stebėjimo sistemos. Visi darbai bus baigti iki 2014-ųjų pradžios, mano Kopenhaga. Kitaip sakant, Europa grįžta kone į „geležinės uždangos“ laikus, svarsto kai kurie politikai Berlyne, o tai jau rimtas ne tik Šengeno erdvės pažeidimas, bet ir pavojus eurointegraciniams procesams.
Tiesą sakant, Briuseliui šios Danijos priemonės nebuvo naujiena. Tačiau Europos Komisija (EK) – ar dėl kitų svarbių reikalų, ar dėl prasidedančių europarlamentarų atostogų – tyli, laukdama, kaipgi reaguos artimiausios Danijos kaimynės.
Iš tiesų jau bent du mėnesius EK žinojo apie Kopenhagos planus. Gegužės 12 d. ES šalių vidaus reikalų ministrai tarėsi dėl vienašalių Danijos veiksmų, ir tuomet Vokietijos vidaus reikalų ministras Hansas Peteris Friedrichas per ARD televiziją gana griežtai įvertino Kopenhagos planus, esą tai vos ne europietiškos civilizacijos saulėlydis. Ministrai tik nutarė, kad reikia išsiaiškinti, kas privertė danus imtis tokių priemonių ir ar tikrai jie pateko į kritinę situaciją, kuri pagal Šengeno sutartį leidžia laikinai – iki 30 dienų – keisti sienų kirtimo tvarką.
Beje, 2006 m. šiuo leidimu pasinaudojo ta pati Vokietija: sustiprino sienų kontrolę, kad į futbolo čempionatą neleistų plūsti agresyviems futbolo fanams. Tačiau europiečių nieko nepamokė visai nesenas konfliktas tarp Italijos ir Prancūzijos, kai Italijos pietus užplūdo pabėgėlių srautas iš Tuniso ir kitų revoliucijos apimtų Šiaurės Afrikos šalių. Tuomet Roma pareikalavo, kad tuos pabėgėlius pasidalintų ir kitos regiono šalys, o kai šios atsisakė, italai atvykėliams ėmė dalinti Šengeno vizas, ir tunisiečiai patraukė į Prancūziją, o ši sugriežtino įvažiavimo tvarką.
Kad EK tai nebuvo naujiena, patvirtina faktas, jog Danijos užsienio reikalų ministrė Lene Espersen buvo nuvykusi pas Vokietijos ir Švedijos kolegas Guido Westerwelle'ę ir Carlą Bildtą, kurie savo ruožtu susilaikė nuo griežtos kritikos Kopenhagos atžvilgiu.
Bet apžvalgininkai tikina, kad priimant sprendimą Danijoje viskas buvo paprasčiau. Sienų uždarymo iniciatyva kilo iš Danijos liaudies partijos (DLP), kuri privertė valdančiąją liberaliąją koaliciją rinktis savotišką sandėrį: ji palaikė folketingo daugumą balsuojant dėl pensijų reformos (iki 2020 m. pensinis amžius pasieks 67-erius, o vėliau – 69-erius metus, ir ši reforma esą vyriausybei leis sutaupyti 2,5 mlrd. eurų), o DLP gavo sutikimą įvesti sienų kontrolę.
Tokiai reformai ir sandėriui priešinosi Danijos profesinės sąjungos, jų lyderis Harallas Berstingas atkreipė dėmesį, kad neatsitiktinai folketinge sprendimas priimtas „juodąjį penktadienį“ – 13-ą mėnesio dieną... Beje, lapkritį čia numatyti nauji parlamento rinkimai, todėl konservatyviosios DLP diktatą valdantiesiems daugelis vadina populistiniu keliaklupsčiavimu patriotiškai nusiteikusiems rinkėjams.
Šiaip ar taip, griežtesnė kontrolės tvarka įvedama palei 68 km sieną su Vokietija ir ties tiltu į Švediją per Eresuno sąsiaurį. Danų pareigūnai tvirtina, kad tai nesukels sunkumų nuolatiniams keliautojų srautams, ypač turistams. O Berlynas tvirtina, kad dabar vokiečiams geriausia vykti ilsėtis į Lenkiją ar Austriją, nes kelionės į Europos pietus ir šiaurę per patį poilsio sezoną bus apsunkintos.
Vokietijos teisingumo ministrė Sabine Leitteusser-Schnarrenberg mano, kad Šengeno sutarčiai, kaip vienam iš ES laisvo judėjimo iškovojimų, suduotas stiprus smūgis. Berlynas teigia, kad nuolatinės sienų kontrolės atnaujinimas būtų didelis praradimas Europai, kuri didžiuojasi, jog pavyko susivienyti po ilgų šaltojo karo dešimtmečių. Ar neatsitiks taip, kad kada nors tarp Vokietijos rytų ir vakarų žemių atsiras nauja Berlyno siena, su neslepiama nuoskauda klausia vokiečių politikai.
Kita vertus, visiškai suprantamas Bendrijos narių baiminimasis, kad vis daugėja ženklų, rodančių, jog ES vidinius santykius vis labiau graužia nepasitikėjimo kirminas. Buvo Graikija, paskui euro krizė, dabar Šengeno revizija, rašo laikraštis „Suddeutsche Zeitung“. Vienos svarbiausių laisvių – judėjimo suvaržymas gresia Bendrijos erozija. Kitos ES šalys net neprotestuoja prieš Kopenhagos sprendimą.
Atvirkščiai: jos slapčia viliasi, kad bus leista pastatyti patikimą kordoną pabėgėlių iš Viduržemio jūros regiono bangai į Senąjį žemyną. Nuo liberalios imigracinės politikos jau nukentėjo Prancūzija, Didžioji Britanija, dėl to vargsta Airija, Italija. Todėl kitos šalys, neišskiriant nė Baltijos valstybių, kurios taip pat turi rūpesčių su imigrantų srautu, pavydžiai žvelgia į danus, pasiryžusius tokiam radikaliam žingsniui.
Bet, matyt, ateis laikas, kai EK turės pakoreguoti Šengeno susitarimus, kuriuos nuo jų priėmimo 1985 m. dabar yra pasirašiusios 25 ES šalys, išskyrus Didžiąją Britaniją ir Airiją. Naujos aplinkybės, susidariusios bruzdančiuose arabų kraštuose ir verčiančios tūkstančius pabėgėlių ieškoti geresnio gyvenimo senosios demokratijos šalyse, įpareigoja ir Briuselį vykdyti lankstesnę laisvo žmonių judėjimo ir laisvosios rinkos politiką.
Česlovas Iškauskas
