Daniele'is Ganseras, Bale universiteto (Šveicarija) šiuolaikinės istorijos profesorius, Naftos ir dujų piko tyrimų asociacijos (The Association for the Study of Peak Oil and Gas, ASPO) Šveicarijos skyriaus prezidentas, išleido knygą „Slaptos NATO armijos: terorizmas Vakarų Europoje“.
Kaip rodo jo tyrimai, Jungtinės Valstijos 50 metų laikotarpyje organizavo teroro aktus Vakarų Europoje, kuriuos po to melagingai priskirdavo kairiesiems ir kraštutiniams kairiesiems, kad diskredituotų juos rinkėjų akyse. Ši strategija naudojama ir šiandien, kad sukeltų islamo baimę ir pateisintų karus dėl naftos. D. Ganserą kalbina šveicarų žurnalistė Silvia Cattori.
Silvia Cattori: Savo knygoje apie slaptąsias NATO armijas Jūs bandote parodyti tą didelį pavojų, kuris slypi destabilizacijos strategijoje ir melagingo terorizmo operacijose. Knygoje pasakojama, kaip NATO „šaltojo karo“ metu, kartu su Vakarų Europos spec. tarnybomis ir Pentagonu, naudojo slaptąsias armijas, verbavo šnipus iš neonacistinių grupuočių tarpo ir organizavo teroristinius aktus, kurie buvo priskiriami kraštutiniams kairiesiems. Kai visą tai žinai, kyla klausimas, kas be mūsų žinios gali vykti šiandien.
Daniele'is Ganseras: Labai svarbu suprasti, kas iš tiesų yra destabilizacijos strategija ir kaip ji veikė tuo laikotarpiu. Tai padės paaiškinti šiandieninę situaciją ir geriau suprasti, kokiu laipsniu ši strategija naudojama iki šiol. Nedaugelis žino, ką reiškia šis terminas – destabilizacijos strategija. Labai svarbu kalbėti apie tai ir išaiškinti žmonėms. Tai taktika, kurios esmė ta, kad vienų padaryti nusikaltimai priskiriami kažkam kitam. Terminas „destabilizacija“ priskiriamas emocinei įtampai, tam, kas sukuria baimės jausmą. Terminas „strategija“ priskiriamas tam, kas palaiko žmonių baimę prieš tam tikrą grupę. Slaptas NATO struktūras apginklavo, finansavo ir apmokė CŽV ir MI-6 kovai su Tarybų Sąjungos ginkluotomis pajėgomis karo atveju, o taipogi, kaip rodo mūsų turima informacija, ir tam, kad tos struktūros vykdytų teroro aktus įvairiose šalyse. Būtent taip Italijos spec. tarnybos naudojo šias slaptas armijas nuo 1970-ųjų, kad išprovokuotų gyventojų baimę ir po to teroro aktais apkaltintų komunistus. Tuo laikotarpiu komunistų partija turėjo realią valdžią šalies parlamente. Destabilizacijos strategija turėjo diskredituoti, susilpninti komunistus ir sutrukdyti jiems įgauti pilną valdžią.
Silvia Cattori: Žinoti, ką tai reiškia, viena. Tačiau sunku patikėti, kad mūsų vyriausybės galėjo leisti NATO, Vakarų Europos spec. tarnyboms ir CŽV veikti tokiais būdais, sukeliant pavojų savo pačių piliečių saugumui!
Daniele'is Ganseras: NATO buvo šio pogrindinio tinklo, susijusio su terorizmu, centre. Slaptas planavimo komitetas (Clandestine Planning Committee, CPC) ir Slaptas NATO komitetas (Allied Clandestine Committee, ACC) buvo slaptas Atlanto sąjungos pagrindas, ir jų egzistavimas šiandien aiškiai įrodytas. Tačiau kol kas dar sunku nusakyti, kas ką darė. Nėra dokumentų, kurie patvirtintų, kas vadovavo, kas organizavo destabilizacijos strategiją, kokiu būdu buvo paskirstomos rolės tarp NATO, Vakarų Europos spec. tarnybų, CŽV, MI-6 ir teroristų, užverbuotų tarp ultradešiniųjų grupuočių. Viena, kas gerai žinoma, tai, kad šių slaptų struktūrose buvo elementų, kurie naudojo destabilizacijos strategiją. Teroristai iš ultradešiniųjų tarpo pasakojo per tardymus, kad šiame slaptame kare juos palaikė spec. tarnybos ir NATO. Bet kai kreipiesi į CŽV narius ar NATO, norėdamas gauti atsakymą, ką aš ir dariau keleto metų bėgyje, jie apsiriboja tuo, kad pasako: „Taip, galėjo egzistuoti kai kurie nusikaltėliški elementai, kurie buvo nekontroliuojami“.
Silvia Cattori: Ar šios slaptos armijos veikė visose Vakarų Europos šalyse?
Daniele'is Ganseras: Atlikdamas tyrimus aptikau įrodymų, kad šios slaptos armijos veikė ne tik Italijoje, bet ir visoje Vakarų Europoje: Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Liuksemburge ir Vokietijoje. Pradžioje mes manėme, kad egzistavo viena vienintelė partizaniška struktūra, ir tuo būdu šios slaptos armijos visos dalyvavo destabilizacijos strategijoje, tame tarpe ir teroro aktuose. Tačiau svarbu suprasti, kad ne visos šios slaptos armijos dalyvavo teroro aktuose. Reikia žinoti, kuo jos skyrėsi viena nuo kitos, kadangi turėjo dvi skirtingas veiklos sritis. Šiandien žinoma, kad slaptosios NATO struktūros, žinomos „Stay Behind“ (likti priešo užnugaryje – vert. past.) pavadinimu, pradžioje buvo kuriamos kaip partizaniniai judėjimai tam atvejui, jei Tarybų Sąjunga okupuotų Vakarų Europą. Jungtinės Valstijos kalbėjo, kad tik tokiu būdu šalys bus pasiruošusios karui. Kai kurios šalys, kurias buvo okupavusi Vokietija, pavyzdžiui, Norvegija, padarė išvadas iš savo nesugebėjimo priešintis ir nusprendė, kad naujos okupacijos atveju jos turi būti geriau pasiruošusios, turėti kitą pasirinkimą, turėti galimybę remtis slapta armija tam atvejui, jei klasikinė armija bus nugalėta. Šių slaptų armijų gretose buvo sąžiningi žmonės, tikri patriotai, norėję tik apginti savo šalį okupacijos atveju..
Silvia Cattori: Jei aš teisingai supratau, šitie „Stay Behind“, kurių pradinis tikslas buvo pasiruošti galimam TSRS įsiveržimui, buvo panaudoti kitiems tikslams – kovai su kairiosiomis partijomis. Tačiau sunku suprasti, kodėl kairiojo sparno partijos nevykdė tyrimų, nedemaskavo šios veiklos anksčiau?
Daniele'is Ganseras: Paimkime Italiją. Kiekvieną kartą, kai komunistų partija kreipdavosi į vyriausybę dėl pasiaiškinimo, kokia slapta armija veikia šalyje (o tai buvo slapta armija kodiniu pavadinimu „Gladio“), vyriausybė atsisakydavo duoti atsakymą ir teigdavo, kad tai „valstybinė paslaptis”. Ir tik 1990-aisiais Giulio Andreotti (tuometinis Italijos ministras pirmininkas – vert. past.) pripažino, kad „Gladio“ iš tiesų egzistuoja ir turi tiesioginius ryšius su NATO, CŽV ir MI-6. Tuo pat metu teisėjas Felice Cassonas įrodė, kad tikruoju teroro akto Peteane 1972 metais, kuris sukrėtė visą Italiją ir iki šių dienų buvo priskiriamas kraštutinių kairiųjų grupuočių aktyvistams, autoriumi buvo Vincenzo Vinciguerra – neofašistinės grupuotės „Naujoji tvarka“ („Ordine Nuovo”) narys. Vinciguerra prisipažino, kad įvykdė teroro aktą Peteane su Italijos spec. tarnybų pagalba. Vinciguerra taipogi papasakojo apie slaptos armijos „Gladio“ egzistavimą. Jis sakė, kad „šaltojo karo“ metu per šiuos slaptus teroro aktus žuvo moterys ir vaikai. Taipogi jis tvirtino, kad ši slaptoji armija, kontroliuojama NATO, turi dalinius visoje Europoje. Kai iš informacija tapo plačiai žinoma, Italijoje kilo politinė krizė. Apie slaptas NATO armijas tapo žinoma teisėjo Felice Cassonas tyrimų dėka.
Vokietijoje, kai 1990-aisiais socialistai iš SPD (Vokietijos socialdemokratų partijos) sužinojo, kad jų šalyje, kaip ir visose Europos šalyse, egzistuoja slapta armija, ir kad ši struktūra buvo susijusi su Vokietijos spec. tarnybomis, jie pakėlė triukšmą ir apkaltino viskuo krikščionių-demokratų partiją (CDU). Ta savo ruožtu pareiškė: jeigu jūs mus kaltinsite, mes paskelbsime tą faktą, kad jūs Willy'io Brandto laikais irgi buvote įsitraukę į šį suokalbį. Visa tai sutapo su pirmais rinkimais suvienytoje Vokietijoje, kuriuose SPD tikėjosi laimėti. SPD vadovai nusprendė, kad ši istorija nėra labai gera priešrinkiminė tema ir galiausiai leido suprasti, kad šių slaptųjų armijos egzistavimas buvo pateisinamas.1990 m. lapkritį Europos parlamente kai kurie parlamentarai pareiškė, kad negalima nei taikstytis su slaptomis armijomis, nei be pasiaiškinimų palikti teroro aktus, kurių tikroji kilmė nenustatyta, kad reikia atlikti tyrimą. Todėl Europos parlamentas išreiškė raštišką protestą NATO ir Bushui vyresniajam. Tačiau nieko nebuvo padaryta. Visuomeniniai tyrimai buvo atlikti tik Italijoje, Šveicarijoje ir Belgijoje. Tai vienintelės trys šalys, kurios įvedė šiek tiek tvarkos šiame reikale ir paskelbė ataskaitą su tyrimų rezultatais.
Silvia Cattori: Ir kas vyksta šiandien? Šios slaptos armijos vis dar egzistuoja? Ar egzistuoja slaptos nacionalinės struktūros, kurių valstybė nekontroliuoja?
Daniele'is Ganseras: Istorikui į šį klausimą atsakyti sunku. Oficialios informacijos apie kiekvieną šalį nėra. Savo knygose aš analizuoju tik tuos faktus, kuriuos galiu įrodyti. Kalbant apie Italiją, egzistuoja ataskaita su tyrimo rezultatais, kurioje teigiama, kad slaptoji armija „Gladio“ buvo panaikinta. Dėl slaptos armijos P 26 Šveicarijoje taipogi buvo atliktas parlamentinis tyrimas 1990 metų lapkritį. Tuo būdu šios slaptos armijos, sandėliavusios sprogmenis daugybėje Šveicarijos vietų, buvo išformuotos. Tačiau kitose šalyse nieko nebuvo padaryta. Prancūzijos prezidentas François Mitterrand'as tikino, kad tai praeities reikalas, tačiau Giulio Andreotti leido suprasti, kad Prancūzijos prezidentas meluoja: „Jūs sakote, kad slaptųjų armijų daugiau nėra, tačiau jūs, prancūzai, buvote slaptame susirinkime 1990 metų rudenį. Nesakykite, kad jų daugiau nėra“. Mitterrand'as labai supyko ant Andreotti, kadangi po šio demaskavimo jam teko taisyti savo pareiškimą. Vėliau buvęs prancūzų spec. tarnybų vadovas admirolas Pjeras Lakoste patvirtino, kad šios slaptosios armijos egzistavo Prancūzijoje ir kad Prancūzija taip pat buvo įsivėlusi į teroro aktus.Tad sunku pasakyti, ar visa tai pasibaigė. Net jeigu „Gladio“ struktūros ir buvo išformuotos, galėjo būti sukurtos naujos, kad toliau naudotų destabilizacijos strategiją ir „melagingos vėliavos“ operacijas.
Silvia Cattori: Ar yra pagrindo manyti, kad po TSRS žlugimo Jungtinės Valstijos ir NATO toliau vystė destabilizacijos strategiją ir „melagingos vėliavos“ operacijas kituose frontuose?
Daniele'is Ganseras: Mano tyrimai sutelkti į „šaltojo karo” periodą Europoje. Bet „melagingos vėliavos“ operacijos yra žinomos ir kitose vietose, kur buvo įrodyta, kad už jas atsakingos valstybės. Pavyzdžiui, teroro aktai 1953 m. Irane, kuriuos priskyrė Irano komunistams. Vėliau išaiškėjo, kad tai padarė CŽV ir MI-6 kontroliuojami agentai-provokatoriai, kad nuverstų Mohammedo Mossadegho vyriausybę. Tai buvo padaryta karo dėl naftos kontrolės tikslais. Kitas pavyzdys: 1954 m. teroro aktai Egipte, kuriuos iš pradžių priskyrė musulmonams. Vėliau tyrimais buvo įrodyta, kad teroro akto autoriai buvo Mossado agentai. Šiuo atveju Izraelis norėjo, kad britų pajėgos ne išeitų iš Egipto, o liktų ten ir apgintų Izraelį. Taigi mes turime istorinius pavyzdžius, rodančius, kad JAV, D. Britanija ir Izraelis naudojo destabilizacijos strategiją ir „melagingos vėliavos“ operacijas. Vertėtų tęsti tyrimus šioje srityje, kadangi kitos šalys savo istorijoje lygiai taip pat naudojo šią strategiją.
Silvia Cattori: Šios slaptos NATO struktūros, sukurtos Jungtinėms Valstijoms spaudžiant po Antrojo pasaulinio karo, kad suformuotų Europos valstybėse partizanų būrius, galėsiančius pasipriešinti sovietų įsiveržimui, galų galiausiai buvo panaudotos tam, kad įvykdytų nusikaltėliškas operacijas prieš Europos piliečius? Visa tai rodo, kad JAV turėjo visai ne tuos tikslus, apie kuriuos kalbėjo!
Daniele'is Ganseras: Teisingai darote, kad keliate šį klausimą. Jungtinės Valstijos buvo suinteresuotos turėti savo rankose politinę kontrolę. Politinė kontrolė yra pagrindinis Vašingtono ir Londono strategijos elementas. Generolas Geraldo Serravalle, „Gladio“ vadovas, savo knygoje pateikia tą įrodantį pavyzdį. Jis pasakoja, kad suprato, jog JAV nerūpėjo partizanų paruošimas sovietų įsiveržimo atvejui, kada pamatė, kad CŽV agentai, padėję parengti slaptą armiją, buvo suinteresuoti, kad ši armija būtų naudojama komunistų aktyvistų kontrolei. JAV bijojo, kad komunistai ateis į valdžią tokiose šalyse kaip Graikija, Italija, Prancūzija. Būtent tam turėjo būti naudojama destabilizacijos strategija: įtakoti kai kurių Vakarų Europos šalių politiką.
Silvia Cattori: Jūs kalbėjote apie emocinį elementą, kaip svarbų destabilizacijos strategijos faktorių. Kitaip tariant, teroro, kurio kilmė lieka miglota ir neaiški, pagalba sukeliama baimė, kuri padeda manipuliuoti visuomenės nuomone. Ar nenaudojami šiandien tokie metodai? Vakar buvo kurstoma komunizmo baimė, šiandien kurstoma islamo baimė?
Daniele'is Ganseras: Taip, yra labai aiškios paralelės. Kai buvo ruošiamasi karui prieš Iraką, buvo kalbama, kad Saddamas Husseinas turi biologinį ginklą, kad yra ryšys tarp Irako ir rugsėjo 11-osios teroro aktų, arba kad yra ryšys tarp Irako ir Al-Qaeda teroristų. Tačiau visa tai buvo melas. Šio melo pagalba buvo bandoma įtikinti pasaulį, kad musulmonai nori išplėsti terorizmą visur, kad šis karas būtinas kovai su terorizmu. Tačiau tikroji karo priežastis yra siekis kontroliuoti energetinius resursus. Tai geologijos faktas – naftos ir dujų turtai sukoncentruoti musulmonų šalyse. Ir tas, kuris nori juos turėti, turi maskuoti savo ketinimus tokiomis manipuliacijomis.
Negalima pasakyti žmonėms, kad naftos liko mažai, kad globalinė naftos gavyba gali pasiekti savo piką dar iki 2020 m., ir todėl būtina užgrobti Irako naftą. Juk žmonės sako, kad negalima žudyti vaikų dėl naftos, ir jie teisūs. Negalima pasakyti ir to, kad Kaspijos jūroje yra didžiuliai naftos telkiniai, ir kad mes norime nutiesti vamzdį iki Indijos vandenyno, tačiau kadangi jo negalima nutiesti nei per Iraną pietuose, nei per Rusiją šiaurėje, tai reikia jį nutiesti rytuose, per Turkmėniją ir Afganistaną, ir todėl reikia kontroliuoti šias šalis. Štai kodėl mes apšaukėme musulmonus „teroristais“. Tai didelis melas, tačiau jei šį melą pakartoti tūkstantį kartų, kad musulmonai – tai „teroristai“, žmonės galų gale patikės ir pagalvos, kad antimusulmoniški karai būtini. Ir pamirš, kad yra įvairios terorizmo formos, kad prievarta visai nebūtinai yra musulmonų bruožas.
Silvia Cattori: Žodžiu, šios slaptos struktūros buvo išformuotos, bet destabilizacijos strategija buvo tęsiama?
Daniele'is Ganseras: Taip. Galima paleisti struktūras ir tuoj pat suformuoti naujas. Svarbu aiškinti žmonėms, kokia taktika ir manipuliacijos naudojamos destabilizacijos strategijoje. Visa tai neteisėta. Tačiau valstybei lengviau manipuliuoti žmonėmis, negu pasakyti jiems, kad mes ieškome galimybių pasisavinti svetimą naftą. Šiaip ar taip, ne visi teroro aktai vyko destabilizacijos strategijos pasekoje. Tačiau įrodyti, kokie teroro aktai buvo manipuliacijomis, sunku. Netgi tie, kurie žino, kad daugelis teroro aktų yra manipuliacija, kurią naudoja valstybė siekiant diskredituoti politinį priešą, gali susidurti su psichologiniu pasipriešinimu. Po kiekvieno teroro akto žmonės jaučia baimę ir yra pasimetę. Žmonėms labai sunku įsivaizduoti, kad destabilizacijos ir „melagingos vėliavos“ strategijos yra realybė. Lengviau priimti manipuliaciją ir pasakyti sau: „Aš seku informaciją jau 30 metų ir niekada negirdėjau apie šias nusikaltėliškas armijas. Musulmonai puola mus ir todėl su jais kariaujame“.
Silvia Cattori: 2001 metais Europos Sąjunga ėmėsi antiteroristinių priemonių. Vėliau tapo žinoma, kad šios priemonės leido CŽV grobti žmones, pervežti juos į slaptus kalėjimus ir kankinti. Ar netapo Europos valstybės savo nuolankumo Jungtinėms Valstijoms įkaitėmis?
Daniele'is Ganseras: Europos šalių pozicija po rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV atžvilgiu buvo gana silpna. Po to, kai jos pareiškė, jog slapti kalėjimai yra neteisėti, jos užėmė pasyvią poziciją. Tai liečia ir kalinius Gvantaname. Europoje buvo protestai: „Negalima atimti iš kalinių advokato“. Kai ponia Angela Merkel iškėlė šį klausimą, Jungtinės Valstijos davė aiškiai suprasti, kad Vokietija per daug įsivėlusį į Iraką, kad jos spec. tarnybos prisidėjo prie šio karo parengimo, ir todėl vokiečiai turi patylėti.
Silvia Cattori: Kokiu būdu NATO gali apsaugoti tautas, kurias ji turėtų ginti, jeigu leidžia spec. tarnyboms užsiimti tokiomis manipuliacijomis?
Daniele'is Ganseras: Kalbant apie teroro aktus, kuriais manipuliavo slaptos „Gladio“ armijos šaltojo karo metu, svarbu tiksliai nustatyti, kokiu iš tikrųjų laipsniu čia dalyvavo NATO. Ar tai buvo niekieno neįtakoti teroro aktai, ar teroro aktai, kuriuos slapta organizavo NATO? Iki šiol NATO atsisako kalbėti apie destabilizacijos strategiją ir terorizmą šaltojo karo laikotarpiu. NATO atsisako atsakyti į bet kokius klausimus, susijusius su „Gladio“. Šiandien NATO naudojama kaip puolamoji armija, nors šita organizacija nebuvo sukurta tokiam tikslui. Šiuo atžvilgiu ji buvo aktyvuota 2001 m. rugsėjo 12 d., iškart po teroro aktų Niujorke. NATO vadovai tvirtina, kad NATO dalyvauja kare prieš afganus kovodama su terorizmu. Tačiau NATO rizikuoja pralaimėti šį karą. Tuo atveju įvyks didelė krizė ir prasidės ginčai. Tai leis sužinoti, ar NATO kariauja prieš terorizmą, kaip ji tvirtina, ar mes visgi esame situacijoje, analogiškoje tai, kuri buvo šaltojo karo metu, kada slaptoji armija „Gladio“ buvo įsivėlusi į terorizmą. Artimiausi metai parodys, ar NATO pamiršo savo misiją, dėl kurios ji ir buvo sukurta: ginti Europos šalis ir JAV nuo Tarybų Sąjungos įsiveržimo – įvykio, kuris taip niekada ir neįvyko. NATO nebuvo sukurta tam, kad užgrobtų musulmoniškų šalių naftą ir dujas.
Silvia Cattori: Dar galima būtų suprasti Izraelį, kuris suinteresuotas tuo, kad būtų išplėsti konfliktai arabų ir musulmonų šalyse, ir skatina tai daryti JAV. Tačiau nesuprantama, kodėl tuo suinteresuotas Europos šalys, kurios dalyvauja karuose, kuriuose sprendimai priimami Pentagone, kaip kad karas Afganistane?
Daniele'is Ganseras: Aš manau, kad Europa pasimetusi. Jungtinės Valstijos užima jėgos poziciją, o europiečiai linkę galvoti, kad su pačiu stipriausiu geriau bendradarbiauti. Tačiau čia reiktų pamąstyti. Europos parlamentai lengvai pasiduoda JAV spaudimui, Amerika reikalauja vis daugiau pajėgų viename ar kitame fronte. Kuo labiau Europos šalys pasiduoda, tuo labiau jos tampa pavaldžios, ir tuo dažniau jos susidurs su vis didesnėmis problemomis. Afganistane vokiečiams ir britams vadovauja amerikiečių armija. Šioms šalims ta pozicija strategiškai neįdomi. Dabar JAV paprašė vokiečių nusiųsti savo karius į Afganistano pietus, į rajonus, kur vyksta sunkiausios kovos. Jeigu vokiečiai sutiks, jie rizikuoja pakliūti į mėsmalę, kadangi afganų jėgos priešinasi bet kokiems okupantams. Vokietijai vertėtų rimtai pagalvoti apie tai, ar nereikia išvesti visų savo 3000 karių iš Afganistano. Tačiau vokiečiams, kurie tam tikru mastu yra JAV vasalai, nepaklusti JAV įsakymams yra sunkus žingsnis.
Silvia Cattori: Ką šiandien mūsų valdžios žino apie destabilizacijos strategiją? Ar gali jos ir toliau leisti karų sukėlėjams rengti perversmus, grobti ir kankinti žmones, ir niekaip į tai nereaguoti? Ar jos turi priemonių sutrukdyti šiai nusikalstamai veiklai?
Daniele'is Ganseras: Aš nežinau. Kaip istorikas aš stebiu ir įsimenu. Kaip politinis konsultantas aš visada sakau, kad negalima pasiduoti manipuliacijoms, kurios nukreiptos į tai, kad sukeltų baimę ir įtikintų žmones, kad „teroristai“ – tai musulmonai. Sakau, kad kalbama apie energetinių resursų kontrolę, kad reikia rasti galimybes, kaip išgyventi energijos deficito laikotarpį nenusiritant militarizacijos kryptimi. Negalima spręsti problemų tokiu būdu – taip jos tik gilėja.
Silvia Cattori: Kai stebi arabų ir musulmonų demonizaciją dėl Izraelio-Palestinos konflikto, supranti, kad šis konfliktas susijęs su nafta.
Daniele'is Ganseras: Taip, šiuo atveju tai tiesa. Žiūrint Jungtinių Valstijų akimis, stengiamasi gauti energetinių resursų kontrolę Eurazijos bloke, kuris yra išsidėstęs „strateginėje elipsėje“ – nuo Azerbaidžiano per Turkmėniją ir Kazachstaną iki Saudo Arabijos, Irako, Kuveito ir Persijos įlankos. Būtent šiame regione, kuriame vyksta vadinamoji „kova su terorizmu“, sukoncentruotos didžiausios naftos ir dujų atsargos. Mano nuomone, kalbama apie geostrateginį, o ne apie kokį nors kitą žaidimą, ir šiame žaidime Europos Sąjunga gali tik pralaimėti. Jungtinės Valstijos ims kontroliuoti šiuos resursus, o kai įvyks energetinė krizė, jos pasakys Europos Sąjungai: „Jums reikia dujų ir naftos – labai gerai, tačiau mainais mes norime to ir to“. Jungtinės Valstijos neduos naftos ir dujų Europos šalims nemokamai. Nedaugelis žino, kad Šiaurės jūroje jau prasidėjo „naftos gavybos pikas“ – maksimali gavyba, dėl ko naftos gavyba Europoje – Norvegijoje ir D. Britanijoje – nuolat mažėja. Kai žmonės supras, kad „kova su terorizmu“ yra manipuliacija, o kaltinimai musulmonams – propaganda, jie bus nustebinti. Europos šalys turi prabusti ir pagaliau suprasti, kad čia veikia destabilizacijos strategija. Jos taipogi turi išmokti sakyti „ne“ Jungtinėms Valstijoms. Pačiose JAV yra daug žmonių, kurie nenori šios tarptautinių santykių militarizacijos.
Silvia Cattori: Jūs tyrinėjote 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro aktus ir bendradarbiavote su kitais intelektualais, kurie susirūpinę oficialios šių įvykių versijos nenuoseklumu, prieštaravimais ir Busho tyrimo komisijos išvadomis? Ar nebijote, kad Jus apkaltins „suokalbio teorija“?
Daniele'is Ganseras: Mano studentai ir kiti žmonės dažnai klausinėjo manęs: jei šita „kova su terorizmu“ iš tikrųjų yra susijusi su nafta ir dujomis, tai ar nebuvo rugsėjo 11-osios teroro aktai manipuliacija? O gal tai sutapimas – Osamos ben Ladeno musulmonai sudavė smūgi kaip tik tuo momentu, kai Vakarų šalys ėmė suprasti, kad prasideda naftos krizė? Taip, aš susidomėjau tuo, kas buvo parašyta apie rugsėjo 11-ąją, ir susipažinau su oficialia ataskaita, paskelbta 2004 m. birželį. Besidomėdamas šia tema iškart pastebi, kad vyksta didžiulė diskusija viso pasaulio mastu apie tai, kas iš tiesų įvyko 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Mūsų turima informacija nėra labai tiksli. Įtarimų kelia faktas, kad 600 puslapių ataskaitoje netgi neminimas trečias bokštas, nugriuvęs tą dieną. Komisija kalba tik apie dvynių griūtį. Nors yra dar trečias 170 metrų aukščio bokštas, pavadintas WTC 7, kuris irgi nugriuvo. Jo atveju kalbama apie nedidelį gaisrą. Aš kalbėjau su profesionalais, kurie gerai išmano pastatų konstrukciją. Jie mano, kad nedidelis gaisras negalėjo sugriauti tokio dydžio struktūros. Oficiali rugsėjo 11-osios įvykių versija, kurią paskelbė komisija, nekelia pasitikėjimo. Šis aiškumo trūkumas stato tyrinėtojus į sunkią padėtį. Kyla abejonių ir dėl to, kas iš tiesų įvyko Pentagone. Fotografijose, kurias mes turime, sunku įžvelgti lėktuvą. Neaišku, kaip lėktuvas galėjo nukristi ant pastato.
Silvia Cattori: Venesuelos parlamentas paprašė papildomos informacijos iš JAV, kad būtų išaiškinta šių teroro aktų kilmė. Ar nevertėtų pasekti jų pavyzdžiu?
Daniele'is Ganseras: Rugsėjo 11-osios temoje yra daugybė neaiškumų. Parlamentarai, universitetų dėstytojai, piliečiai gali pareikalauti ataskaitos apie tai, kas įvyko iš tiesų. Aš manau, kad svarbu toliau uždavinėti klausimus. Tai įvykis, kurio niekas negali pamiršti. Kiekvienas prisimena, kur jis buvo teroro aktų momentu. Neįtikėtina, kad praėjus netgi penkiems metams, mes vis dar tiksliai nežinome, kas įvyko.
Silvia Cattori: Viskas atrodo taip, tarsi visi valdymo organai ir teismai nenori abejoti oficialiąja versija. Ar jie pasidavė manipuliacijai, kurią organizavo strategai, skleidžiantys dezinformaciją, užsiimantys destabilizacija ir „melagingos vėliavos“ operacijomis?
Daniele'is Ganseras: Žmonėmis nesunku manipuliuoti, jei jie bijo. Bijo prarasti darbą, bijo prarasti žmones, kuriuos jie myli, pagarbą. Iš šios prievartos spiralės išsukti neįmanoma, jeigu leisite baimei jus nugalėti. Bijoti normalu, tačiau reikia atvirai kalbėti apie savo baimę ir manipuliacijas, gimdančias baimę. Niekas negali išvengti to pasekmių. Dar blogiau, kad politiniai vadovai dažnai veikia įtakojami šios baimės. Reikia sukaupti drąsos ir pasakyti: „Taip, aš bijau sužinoti, kad šis melas verčia žmones kentėti; taip, aš bijau galvoti apie tai, kad naftos lieka vis mažiau; taip, aš bijau galvoti, kad terorizmas, apie kurį kalbama, yra manipuliacija, tačiau aš neleisiu savęs įbauginti”.
Silvia Cattori: Ar tokios šalys, kaip Šveicarija, šiuo metu dalyvauja destabilizacijos strategijoje?
Daniele'is Ganseras: Manau, kad Šveicarijoje nėra destabilizacijos strategijos. Ši šalis nežino, kas yra teroristiniai aktai. Tačiau faktas, kad Šveicarijoje, kaip ir kitose šalyse, politikai, kurie prisibijo Jungtinių Valstijų ir jų jėgos pozicijos, yra linkę kalbėti: tai mūsų draugai ir mes nesuinteresuoti su jais pyktis.
Silvia Cattori: Ar tokios mintys ir melo dangstymas nepaverčia kiekvieno tokio asmens nusikaltimo bendrininku? Pradedant žurnalistais ir baigiant politinėmis partijomis?
Daniele'is Ganseras: Aš asmeniškai manau, kad visi – žurnalistai, universitetų dėstytojai, politikai – turi pamąstyti apie destabilizacijos strategijos ir „melagingos vėliavos“ operacijų padarinius. Kiekvieną kartą, kai įvyksta teroro aktai, reikia uždavinėti klausimus ir stengtis suprasti, kad už jų slypi.
