Būtent tokiomis aplinybėmis Harvardo profesorius Samuelis Huntingtonas žurnale „Foreign Affairs“ publikavo straipsnį „Civilizacijų susidūrimas?“. Jo pagrindinė mintis atrodo beveik banali, jeigu vertintume ją per pasaulėžiūros, iškilusios po 9/11 išpuolių, prizmę. Tačiau 90-aisiais ji prieštaravo tuomet madingai idėjai, apie istorijos etapo pabaigą, atėjusią kartu su komunizmo žlugimu.
„Mano hipotezė remiasi tuo, kad naujajame pasaulyje konfliktų priežastimi bus ne ideologija ar ekonomika, – rašė tuomet S. Huntingtonas. – Pagrindinės žmonijos susiskaldymo ir konfliktų kilimo priežastys pasižymės kultūriniu aspektu“. Maža to, „JAV ir toliau tęs savo lyderystės tarptautiniuose reikaluose vaidmenį, tačiau pagrindiniuose politiniuose konfliktuose pasaulyje susidurs skirtingoms civilizacijos priklausančios nacijos ir grupės. Pasaulinėje politikoje dominuos civilizacijų susidūrimai“.
Polemika
S. Huntingtono straipsnis sukėlė nebūtus ginčus. Anot vyriausiųjų „Foreign Affairs“ redaktorių, jis per trejus metus iššaukė daugiau diskusijų, negu bet kuris kitas straipsnis iki 1940-ųjų. Kažką panašaus jie stebėjo tik po JAV diplomato George’o Kennano straipsnio 1947-aisiais apie sovietų ekspancionizmą ir būtinybę jam pasipriešinti. Kuomet S. Huntingtonas 1996-aisiais išleido knygą „Civilizacijų susidūrimas“, gerokai papildytą straipsnio versiją jau bet klaustuko teiginio pabaigoje, polemika dar nebuvo nutilusi.
Visų pirma, reiktų pažymėti įsimintiną pavadinimą. „Jis buvo labai įspūdingas, – prisimena geopolitologas Robertas D. Kaplanas. – Mes visada ieškome idealaus pavadinimo mūsų knygoms, ir jis buvo būtent tokiu. Be to, su tokiu pavadinimu galima lengvai diskutuoti, net jeigu jūs ir neskaitėte knygos. Jis jau formuoja jums tam tikrą pasaulėžiūrą“. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į vieną detalę: jame kalbama apie „civilizacijas“, daugiskaita. Tai yra, nepaisant globalizacijos teorijos, civilizacijų skaičius jau pats savaime kelia susiskaldymo prielaidą.
S. Huntingtonas įžvelgė naujas lūžio linijas XXI a. pasaulyje. Viena iš jų tapo karas Balkanuose, kurios metu jis jau rašė savo minėtą knygą. Anot profesoriaus, patys pavojingiausi konfliktai kyla „ant civilizacijų lūžio linijos“. Pavyzdžiui, buvusios Jugoslavijos teritorija atsidūrė ant trijų iš jų sienos: Vakarų, stačiatikių ir islamo.
Reikalavimai visumai
Jo teigimu, pirmą sykį istorijoje globalioji politika yra vienu metu daugiapolė (skirtingai nuo anksčiau egzistavusios dviejų blokų ir neprisijungusių valstybių grupės) ir daugiacivilizacinė. Modernizacija nėra tolygi vakarietiškumui ir jokiu būdu neformuoja vieningos civilizacijos ir nepriveda visuomenės prie Vakarų standarto.
Visa tai formuoja kitokį jėgų santykį su daliniu Vakarų nuopoliu ir ekonominės-karinės galios Azijoje iškilimu (ypač Kinijoje) ir sparčiu islamo augimu demografiniu aspektu. 1995 metais, pažymi S. Huntingtonas, islamo šalys tapo labiau musulmoniškomis, negu prieš 15 metų, kultūrine, socialine ir politine prasme. Išvada prašosi akivaizdi: Vakarų pretenzijos į visumą vis labiau stumia ją į konfliktą su kitomis civilizacijomis, pirmiausiai musulmonų ir kinų.
Reakcija į šią knygą pasireiškė daugiausiai iš kolegų geopolitologų ir intelektualų rato. Hudzono instituto, siejamo su neokonservatoriais, vadovas Kennethas Weinsteinas prisimena savo skepticizmą: „Aš laikiau jo argumentaciją perdėta“. Geopolitologas R. Kaplanas laikėsi kitos nuomonės: pagrindinė „Civilizacijų susidūrimo“ vertybė yra ne skambiame pavadinime, o niuansuose. „Kuomet žmonės išgirsdavo teiginį „civilizacijų susidūrimas“, jiems susidarydavo įspūdis, kad kalbama apie Akmens amžiaus laikų konfliktą. S. Huntingtonas pasinaudojo juo, kad parodytų, jog susidūrimas yra susijęs su modernizacija, kuri ir tapo susiskaldymo šaltiniu“.
Kultūriniai ir istoriniai faktoriai
Prancūzijos strateginių tyrimų fondo direktoriaus pavaduotojas Bruno Tertrais, kuris savo naujojoje knygoje „Istorijos revanšas“ palaiko S. Huntingtono mintį dėl to, kad istorija ir vėl grįžo į pirmuosius planus politikoje, jo tezės vertino kaip aukščiausio lygio amerikiečių indėlį į intelektualų ginčą. Jis iškėlė tikruosius klausimus tuo periodu, kuomet niekas nesuprato, kokia taps naujoji tarptautinė tvarka.
„Panašaus pobūdžio kultūrinių ir istorinių faktorių sugrąžinimas į geopolitinius klausimus tapo tam tikra naujove tais laikais, – pažymi jis. – „Foreign Affaires“ straipsnis neiššaukė manyje nei euforijos, nei pasipiktinimo. Jis reikalavo minties vystymo. Pati civilizacijų sugrąžinimo į geopolitiką idėja pasirodė man įdomi“.
„Tačiau nepaisant to skirstymas į aštuonias civilizacijas, kurios tuo pačiu buvo ir vienataučiai junginiai, pasirodė man problematišku. Kodėl, pavyzdžiui, egzistuoja dvi krikščioniškos civilizacijos ir viena islamiška? Jau nekalbant apie tai, kad šiuolaikinis Rusijos projektas siekia toliau nei paprasta valstybės ir stačiatikių bažnyčios sąjungą: jis, greičiausiai, apibūdina Rusiją kaip šalį su daugeliu konfesijų“.
Po 2001 metų rugsėjo 11-osios „Civilizacijų susidūrimų“ laukė nauja sėkmės banga. Knyga buvo išversta į tris dešimtis kalbų, o tūkstantmetinio islamo ir Vakarų konflikto teorija, kuri buvo pasitraukusi į antraplanį vaidmenį Šaltojo karo metu, įgavo pranašystės statusą. Knyga netruko įsitvirtinti „The New York Times“ bestselerių sąrašuose, kas retokai nutinka panašaus pobūdžio knygoms. Maža to, būtent tuomet prasidėjo didžiuliai nesusipratimai, siejami su pačiu S. Huntingtonu.
Netikslios analizės
Knygą pradėjo vertinti išskirtinai per islamo ir Vakarų konflikto prizmę. Šiame moksliniame darbe jam iš tiesų yra skiriama pakankamai daug laiko, tačiau nėra suvedama į tokią paprastą idėją. S. Huntingtoną pakrikštijo „neokonservatorių teoretiku“, o taip pat G. W. Busho jaunesniojo užsienio politikos formuotoju, įskaitant ir įsiveržimą į Iraką 2003 metais, nors mokslininkas iškart paskelbė apie tai, jog nesutinka su prezidentu. Juk „Civilizacijų susidūrimas“ tiesiogiai nurodo neįmanomą Vakarų demokratijos „eksportą“.
„Visi supainiojo du dalykus, – aiškina B. Tertrais. – S. Huntingtonas kalbėjo ne apie tai, kad civilizacijos kariaus, o apie tai, kad civilizacijų sankirtų linijose įvyks rimti konfliktai. Tai visiškai ne tapatūs dalykai, ir jo idėjoje nebuvo determinizmo. Knyga pradėjo rodytis kaip kurstymas tik dėl neteisingos interpretacijos, kiek netyčinės, tiek ir specialiai. Maža to, daugelis tų, kurie kritikavo knygą, jos net ir neskaitė“.
Prancūzų ekspertas pateikia didžiųjų šiuolaikinių konfliktų palyginimus: „Eilė jų vyko pasienyje su musulmonų pasauliu. Kaip ten bebūtų, toks teksto aiškinimas nesuteiktų atsakymų į daugelį rimtų krizių: Rusijos ir Ukrainos susidūrimą, Korėjos pusiasalio situaciją, įtampos tarp Irano ir Saudo Arabijos – su visu tuo čia nėra jokio ryšio. Kaip ten bebūtų, eilė radikalių islamistų ir džihadistų judėjimų prisiėmė kaip iššūkį S. Huntingtono tezę. ISIS, Bin Ladenas ir Islamo revoliucijos sargai kalbėjo, kad seka civilizacijų karų logiką“.
Smūgis Kinijos ambasadai
Kennethas Weinsteinas teigia, kad S. Huntingtono argumentacija šiuo metu jam imponuoja daug labiau, negu tuomet, kai buvo išleista knyga. Savaime suprantama, nutiko Rugsėjo 11-oji, tačiau ekspertas pažymi taip pat ir kitą svarbų aspektą: netyčinį amerikiečių smūgį Kinijos ambasadai Serbijoje karo Kosove metu 1999 metais ir kinų reakcijos aštrumą nepaisant visų prezidento B. Clintono atsiprašymų. „Kinija nėjo ta kryptimi, kurios norėjo tie, kurie tikėjosi, kad šalis taps labiau atvira ir demokratiška. S. Huntingtonas buvo teisus“.
Dėl kiekvieno S. Huntingtono argumentacijos pavyzdžio galima ginčytis. Tačiau į ką tie ginčai nukreipti? Parodyti, kad jis klydo ar buvo teisus? Įtvirtinti jo teiginių teisingumą ar klydimus? Politologo prognozes nepavadinsi nepagrįstomis, jo knygos sukelta polemika gyva iki šiol, o jo civilizacijų susidūrimo koncepcija apibrėžia horizontą, į kurį iki šiol orientuojasi ekspertai.
S. Huntingtono mintys siekė sukurti abstrakčius rėmus konkrečioms situacijoms. Tai teorija, modelis, paradigma Šaltojo karo pavyzdžiu, kuri visiškai neatspindėjo 1945-1989 laikotarpio pasaulio, tačiau pasitarnavo jam tikslia charakteristika. Tą patį galima pasakyti ir apie „Civilizacijų susidūrimą“.
