„Japonijos Diana“, „Nelaimingoji princesė“, - šie liūdni titulai taikomi Japonijos imperatoriškojo sosto paveldėtojo princo Naruhito žmonai Masako. Dramatiška jos gyvenimo istorija ir pačioje Japonijoje, ir užsienyje apauga vis naujomis detalėmis. Europietiškos kultūros žmonėms Masako istorija - galimybė pažvelgti į Japoniją iš kitos pusės. Sykiu susimąstyti ir apie save...
Naruhito savo būsimą žmoną išvydo 1987 metais viename iš pokylių, surengtų japonų elitui sosto paveldėtojo rūmuose. Labai gabi, tikslo siekianti Masako Ovada Naruhito pasirodė panaši į jo idealą - amerikiečių modelį Brooke Shields. Beje, mergina turėjo daugybę kitų pranašumų, ne tik išvaizdos. Tuomet savimi pasitikinti mergina sėkmingai baigė Harvardą, įvaldė šešias užsienio kalbas ir ruošėsi vykti į Oksfordo universitetą tęsti studijų, kad po to grįžusi į Tokiją darytų karjerą Užsienio reikalų ministerijoje...
Kol užkariavo Masako širdį, kol įkalbėjo ją mesti svajones apie karjerą ir susieti savo gyvenimą su imperatoriaus šeima, Naruhito teko pasistengi keletą metų. Ne vieną kartą princas piršosi nesėkmingai. Tačiau galiausiai, neatlaikiusi spaudimo, mergina pasidavė.
„Aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad jus apginčiau“, - pažadėjo Naruhito.
Palaidotos viltys
Princo pažadėtoji „gynyba“ tapo akivaizdžiai būtina jau sutuoktuvių ceremonijos išvakarėse. Spaudimas merginai prasidėjo iškart, kai tik tapo žinoma, kad „prasčiokė“ priėmė princo pasiūlymą tekėti. Po karo formaliai neegzistuojančios japonų aristokratijos palikuonys, kurie, beje, iki pat šiol turi didelę įtaką visuomenei, nepraleido progos paminėti „Masako kaimiškumą“.
Toks niūrus požiūris nebuvo priimtinas daugumai japonų. Ir tai palaikė būsimąją princesę. Vestuvių išvakarėse šalyje ruseno viltis, kad Masako žavesys įveiks viduramžišką šaltumą ir galiausiai ji taps japonų monarchijos modernizacijos simboliu; pasitelkusi savo diplomatinius gebėjimus, padarys Japoniją atviresnę pasauliui.
Šios viltys buvo palaidotos jau per jungtuves, į kurias susirinko masė svečių ir kurias šventė visa šalis 1993 m. vasarą.
Pradingusi už Rytinių rūmų sienų, Masako atsidūrė tarsi kalėjime. Bet koks jos judesys buvo griežtai kontroliuojamas. Netgi norėdama pasikalbėti telefonu su tėvais, ji turėjo gauti specialų leidimą. Jokios viešos veiklos. Visos Masako pastangos, visos jos mintys dabar turėjo būti sutelktos į viena - pagimdyti sosto įpėdinį.
1999 m. pagaliau pasirodė žinia, kad Masako laukiasi. Tačiau įvyko persileidimas. Po dvejų metų ji pastojo vėl, ir 2001 meų gruodžio 1 d. pasaulį pasveikino... mergytė Aikido.
Nuo 2003 metų Masako nesirodė viešumoje. 2004 metais gydytojai pareiškė, kad Masako kamuoja „nepakankamos adaptacijos aplinkoje sindromas“ ir kad ji „kartais patiria neprognozuojamus psichinės ir fizinės būklės svyravimus“. Apie naują nėštumą, kurio laukė imperatoriškoji šeima, negalėjo būti net kalbos.
2006 metų rugsėjį Masako gyvenime nutiko dar vienas įvykis. Jaunesnysis Naruhito brolis princas Akishino susilaukė berniuko - princo Hisahito.
Mažojo princo atsiradimas (iki tol berniukai imperatoriaus šeimoje negimė visus 40 metų) išvedė Japoniją iš sosto paveldėjimo krizės. Visuotinis dėmesys, kuriuo buvo apgaubta Masako, pamažu ėmė slopti: kad ir kaip ciniškai skamba, tačiau japonai iš 45 metų princesės jau nieko nesitikėjo.
Nuomonių apklausos Japonijoje rodo, kad dauguma žmonių mano, jog moterims turėtų būti suteikta teisė į sostą.Tačiau kai kurie konservatoriai, tarp jų - princas Tomohito, imperatoriaus Akihito pusbrolis, prieštarauja šiai minčiai sakydami, kad vietoje to princas turėtų pasinaudoti sugulovės paslaugomis, kuri pagimdytų įpėdinį.
Nuo senovės imperatorius galėjo turėti tik vieną sutuoktinę, tačiau greta imperatorienės buvo įteisintos ir sugulovės, kurių vaikai galėdavo paveldėti sostą, jeigu teisėta žmona jų nesusilaukdavo.
Tradicijų gynėjai mano, kad Japonijos sosto paveldėjimo pagal vyriškąją liniją tradicija tęsiasi daugiau kaip 2 600 metų. Istorikai sutaria, kad vyriškoji monarchijos linija trunka bent nuo VI amžiaus.
Japonijos moterys šiandien
Požiūris į moterį Japonijoje - tai sudėtingas kong fu moralės, prigimtinio japonų mentaliteto ir šiuolaikiškos Vakarų įtakos mišinys.
Žinoma, japonų moters visuomeninė padėtis nesulyginama su jų padėtimi Artimuosiuose Rytuose, tačiau iki europietiškųjų standartų ir čia labai toli. Palyginti su Europa ar Amerika, dirbančių moterų Japonijoje mažai. Jos gauna triskart mažesnį atlygį. Moteris vadovė - reta išimtis.
Jeigu japonė išteka ir juo labiau ruošiasi gimdyti, dažniausiai jai, kaip ir princesei Masako, tenka pamiršti karjerą, mesti darbą ir susitelkti tik į namų reikalus.
Suprantama, kai kurioms japonėms, kadais turėjusioms saviraiškos ambicijų, po keleto metų šeimos gyvenimas atrodo tarsi kalėjimas. Todėl padėtis, į kurią pateko nelaimingoji Masako, daugeliui japonių atrodo artima.
Uždrausta knyga
Japonijos leidykla „Kodansja“ atsisakė spausdinti Australijos žurnalisto Beno Hillo knygos „Princesė Masako: skaistažiedė sosto belaisvė“ vertimą į japonų kalbą. Japonijos užsienio reikalų ministerija nusiuntė laišką knygos autoriui ir pareiškė, kad knygoje yra daug paniekinamų Masako aprašymų, neatitinkančių tikrovės faktų interpretacijų apie princesės sveikatą. Ministerija paprašė atsiprašymo ir knygos teksto pakeitimo. B. Hillas atsisakė keisti knygos turinį ir šiuos japonų kaltinimus pavadino cenzūra.
Ištraukos iš knygos:
„... Šiai atkakliai - netgi narsiai - moteriai teko ne tik išsiskirti su šeima ir atsisakyti karjeros, bet ir nutraukti visus ryšius su draugais ir pažįstamais. Ten, „kitoje griovio pusėje“, prasidėjo paslaptingas painaus, sunkaus rūmų protokolo ir mistinių religinių ritualų pasaulis. Viduramžių tradicijos reikalavo, pavyzdžiui, nusilenkti griežtai 60 laipsnių kampu susitikus su giminaičiais; kreipiantis į vyrą, bent jau viešai, privalu sakyti „Rytinių rūmų pone“...
„... Šiuolaikinė išsilavinusi Masako, atvykusi į „šintoizmo Vatikaną“ pajūrio mieste Ise, turėjo rimtu veidu stebėti, kaip dvi vaidilutės tepa jos pilvą ryžių sėlenomis, kad ji sėkmingai pastotų...“
„... Visą ūkį prižiūri 50 kamerdinerių ir freilinų, virėjų, vairuotojų, sekretorių, netgi etatinių gydytojų.Visi jie spręs, kuo dera ir kuo nedera užsiimti naujajai poniai, ką ji gali, o ko negali kalbėti, kur ir kaip turi eiti ir ką daryti...“
„... Kai Masako ištekėjo, ją teko tiesiogine to žodžio prasme išbraukti iš archyvinių vietos administracijos įrašų... Po jungtuvių Masako liovėsi būti savo giminės narė, ji įėjo į savo vyro šeimą, ir po mirties jos pusiau sudegę kaulai turi atgulti prie vyro protėvių dulkių...“
„... Pasak imperatoriaus rūmų šaltinių, kartą per mėnesį nuo vestuvių momento princesė Masako išklauso vieną ir tą patį imperatoriaus klausimą. Maksimaliai mandagia forma ir vartodamas maksimaliai aptakią terminologiją, jis teiraujasi, ar jai prasidėjo menstruacijos...“
Parengė Alina Gukauskienė
