Ch. Baijevas – čečėnų chirurgas. Jis išgelbėjo gyvybę teroristui, kurio rusai ieškojo kaip nuožmiausio nusikaltėlio. Šis poelgis privertė Ch. Baijevą palikti gimtinę, baiminantis mirties bausmės. Jis persikėlė į JAV, kur gavo politinį prieglobstį. Tuomet jam atrodė, kad kelio atgal nebebus niekada. Tačiau Ch. Baijevas sugrįžo į Čečėniją, kur atlieka operacijas, dažniausiai nemokamas, vaikams ir (netikėčiausias likimo posūkis) plastines operacijas pasiturinčioms maskvietėms: norėdamos išgražėti, jos atvyksta į Grozną, kuris dar prieš keletą metų buvo viena iš pavojingiausių pasaulio vietų.
„Netgi pačiose drąsiausiose fantazijose aš negalėjau įsivaizduoti, kad viskas taip pasisuks. Mano istorija panaši į viražą rusiškais kalniukais, tačiau ji įrodo, kad net tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis yra viltis, kad ateitis bus geresnė“, – pasakoja Ch. Baijevas, aprodydamas savo nedidukę ambulatoriją Alchan-Kalo miestelyje – jo gimtinėje, netoli nuo Čečėnijos sostinės. Būtent čia karo metu jis dieną ir naktį operavo, būdamas vienintelis gydytojas visose apylinkėse, kur buvo dešimtys tūkstančių vietinių gyventojų ir daugybė pabėgėlių. Jis dirbo tarsi Antrojo pasaulinio karo metu: be šildymo ir elektros, dažniausiai tik su vietine anestezija ir beveik be vaistų. Jis darydavo amputacijos paprastu pjūklu, kaukolės trepanaciją – rankiniu grąžtu, be pirštinių. Tuo metu visur aplinkui mėtėsi sprogmenys ir ginklai. Jis bandė išgelbėti kiekvieną sužalotąjį, kurį jam atnešdavo: paprastus žmones, čečėnų karius, rusų karius. Miegoti jam tekdavo ne daugiau trijų valandų per parą. Chirurginių marškinių jis net nenusiimdavo: „Tai buvo košmariškos sąlygos.“
Sunkiausias laikotarpis – 2000 metų sausis, kuomet tūkstančiai sukilėlių paliko Grozną, kai nuolatos šaudė, visur buvo išdėliotos minos. „Tą dieną į ambulatoriją atnešė tris šimtus sunkiai sužeistų žmonių. Kūnai buvo visur. To vaizdo niekas niekada neištrins iš mano atminties.“ Vienas sužeistųjų buvo Š. Basajevas, čečėnų sukilėlių lyderis, ieškomiausias rusų nusikaltėlis, kuris vėliau suorganizavo teroristinius išpuolius Maskvos teatre ir mokykloje Beslane 2002 ir 2004 metais. Š. Basajevas užlipo ant minos, jam nurovė dešinę pėdą, jis merdėjo.
„Kuomet man jį atnešė, jau žinojau, kad ta operacija persekios mane visą gyvenimą“, – pasakoja chirurgas, kuris Š. Basajevą pažinojo visą gyvenimą. Tuomet Ch. Baijevas galvojo: „Jeigu aš išgelbėsiu jam gyvybę, tai aš ir mano šeima nebegalės gyventi kaip anksčiau. Tačiau aš gydytojas. Mano pareiga – gelbėti gyvybes, nesvarbu – kieno. Būtent tai aš ir padariau. Aš ne teisėjas ir ne policininkas. Nusikaltimai tų, kuriuos aš gelbėju, rusai ar čečėnai, lieka jų sąžinei, ne mano.“
Islamistai pasmerkė Ch. Baijevą už tai, kad jis gelbėjo rusų karius, o rusų specialiosios pajėgos siekė chirurgo mirties už tai, kad jis išgelbėjo Š. Basajevą ir kitus sukilėlius. O pats gydytojas kentė sudėtingą potrauminį stresą. Su žmona ir dviems mažomis dukterimis jis sugebėjo pabėgti, iš pradžių į Europą, vėliau – į JAV.
Tačiau karas baigėsi. Čečėnija atsigavo. Ch. Baijevas išdrįso grįžti į Grozną. Dabar jis ten sėkmingai dirba, kasdien operuodamas vaikus, gimusius su sveikatos problemomis. Jis įsitikinęs, kad šios problemos – karo padarinys.
Ch. Baijevas taip pat organizuoja žymių užsienio chirurgų vizitus į Čečėniją. Jie čia gydo nemokamai, kaip ir jis. Užsidirba ant pragyvenimo Ch. Baijevas darydamas plastines operacijas – padeda turtingoms maskvietėms tapti gražesnėms.
Ch. Baijevas prisimena vieną iš savo pacientų. Tai buvo Rusijos FSB generolas. Kažkada pastarasis norėjo chirurgą nubausti už tai, kad jis išgelbėjo Š. Basajevą, tačiau vėliau jis išgelbėjo jį patį: „Kai aš įėjau į operacinę, pažiūrėjau į jį ir paklausiau: „Tu suvoki, kas aš toks?“ Jis atsakė man: „Aš viską apie tave žinau, bet judėk, pjauk greičiau.“
