„Nenoriu (grįžti į Ukrainą – aut. past.) žudyti ir būti nužudytas“, – pasakoja Sergejumi straipsnyje pristatomas rusų karys.
Sergejus kaudamasis Ukrainoje praleido penkias savaites. Dabar jis grįžo namo į Rusiją ir nebenori būti išsiųstas atgal į Ukrainą. Sergejus yra tik vienas iš šimtų Rusijos karių, kurie nebenori kautis Ukrainoje.
Sergejus sako, kad patirtis, įgyta Ukrainoje jį sutraumavo.
„Maniau, kad mes esame Rusijos armija, pati superdidžiausia pasaulyje“, – su kartėliu sako jaunuolis.
O iš tikrųjų kare iš jų buvo tikimasi, kad jie sugebės kautis be elementarios įrangos, pavyzdžiui, be naktinio matymo prietaisų, pasakoja Sergejus
„Buvome kaip akli kačiukai. Esu sukrėstas mūsų kariuomenės. Mūsų aprūpinimas nebūtų daug kainavęs. Kodėl to nebuvo padaryta?“ – svarsto Sergejus.
Sergejus įstojo į kariuomenę kaip šauktinis – dauguma 18–27 metų amžiaus Rusijos vyrų turi atlikti vienerių metų privalomąją karinę tarnybą. Tačiau po kelių mėnesių jis priėmė sprendimą pasirašyti dvejų metų profesinę sutartį, pagal kurią taip pat gautų atlyginimą.
Sausio mėnesį Sergejus buvo išsiųstas netoli sienos su Ukraina į, kaip jam buvo pasakyta, karines pratybas. Po mėnesio – vasario 24 d., kai Rusija pradėjo invaziją – jam buvo liepta kirsti šalių sieną. Beveik iš karto jo dalinys buvo užpultas.
Pulkui vakare sustojus apleistoje fermoje, jų vadas pasakė: „Kaip jau supratote, tai ne pokštas“.
Sergejus sako buvęs visiškai sukrėstas tokio elgesio.
„Pirmosios mano mintys buvo: ar tai tikrai vyksta su manimi?“ – prisimena vyras.
Pasak jo, rusų kariai buvo nuolat apšaudomi – tiek judantys, tiek sustoję nakčiai. Sergejaus dalinyje, kuriame buvo 50 žmonių, 10 žuvo, o dar 10 buvo sužeisti. Beveik visi jo bendražygiai buvo jaunesni nei 25 metų.
Jis girdėjo, kad kariauti vykdavo tokie nepatyrę kariai, kad net „nemokėjo šaudyti ir negalėjo atskirti vieno minosvaidžio galo nuo kito“.
Sergejus pasakoja, kad jo konvojus, keliavęs per Šiaurės Ukrainą, subyrėjo jau po keturių dienų. Sprogus tiltui, kurį jie ketino kirsti, žuvo priekyje važiavę bendražygiai.
Kito incidento metu, kaip prisimena Sergejus, jam teko aplenkti draugus, įstrigusius priešais jį degančioje transporto priemonėje.
„Jis buvo susprogdintas iš granatsvaidžio ar dar ko nors. Jis užsidegė, o viduje buvo (rusų – aut. past.) karių. Apvažiavome jį ir važiavome toliau, važiuodami šaudėme. Aš neatsigręžiau atgal“, – pasakoja karys.
Jo dalinys judėjo toliau per Ukrainos kaimą, tačiau, pasak jo, aiškiai trūko strategijos. Nepavyko gauti pastiprinimo, o kariai buvo per prastai aprūpinti, kad galėtų užimti didelį miestą.
„Ėjome be sraigtasparnių – tiesiog kolona, tarsi važiuotume į paradą“, – pasakoja jis.
Sergejus mano, kad jo vadai planavo labai greitai užimti pagrindinius miestus ir skaičiavo, kad ukrainiečiai tiesiog pasiduos.
„Mes skubėjome į priekį su trumpomis nakvynėmis, be tranšėjų, be žvalgybos. Nieko nepalikome užnugaryje, tad jei kas nors būtų nusprendęs ateiti iš užnugario ir smogti mums, nebuvo jokios apsaugos“, – sako Sergejus.
„Manau, kad (tiek daug – aut. past.) mūsų vaikinų žuvo daugiausia dėl to. Jei būtume judėję palaipsniui, jei būtume tikrinę kelius, ar juose nėra minų, daugelio nuostolių būtų buvę galima išvengti“, – teigia jis.
Ukrainiečiai skaičiuoja, kad nuo karo pradžios Rusijos pajėgos neteko 30 950 karių.
