Viso Pokrovo miesto 2-ojoje bendrojo režimo kolonijoje (IK-2) gali būti laikomi 794 kaliniai. Kolonijoje yra 10 kalinių būrių, laikomų įprastomis sąlygomis, 1 būrys – palengvintomis ir 1 būrys – griežtojo režimo.
Kolonija turi stačiatikių tikėjimo maldos namus, maldos kambarį musulmonams. Taip pat yra įrengta biblioteka, klubas, sporto aikštės, auklėjamojo darbo kambariai, kaliniai gali įgyti profesijas, dalyvauti gamybos darbuose, skelbia „Komersant“.
2015-aisiais vietos prokuratūros atliktas patikrinimas nustatė daugybę pažeidimų kolonijoje: įstaigoje trūko baldų, įrangos žmonių asmeniniams daiktams saugoti ir drabužiams džiovinti, stalų ir pakabų, nebuvo ir reikiamo kiekio geriamo vandens talpų. Vos 13 proc. įkalintųjų buvo įtraukti į darbo procesą.
„Šventykla ir sporto aikštė yra, bet Navalnas jos nematys“
IK-2 kalinti aktyvistas Konstantinas Kotovas, nacionalistas Dmitrijus Demuškinas ir buvęs „Jukos“ vienas vadovų Vladimiras Pereverzinas pasakojo apie ypatingai griežtas gyvenimo šioje kolonijoje sąlygas, rašoma „RIA Novosti“.
D. Demuškino teigimu, IK-2 yra laikoma „pačia griežčiausia kolonija Rusijoje, tai žino beveik visi nuteistieji“. „Yra kelios vietos, kur Rusijoje negalima papulti. Be Karelijos, Krasnojarsko ir Omsko, <…> yra tik viena kolonija – Vladimirsko. <…> Ten yra labai sunkios gyvenimo sąlygomis“, – aiškino D. Demuškinas.
Jis yra tikras, kad kalėjimo prižiūrėtojai nenaudos prievartos prieš A. Navalną, jeigu šis atsidurtų šioje kolonijoje, tačiau apgyvendintų jį sustiprintos kontrolės sektoriuje A – ten nuteistieji yra laikomi „stacionarioje būsenoje“: rankos visada už nugaros, galva nuleista į apačią, galima tik sėdėti ar stovėti, kalbėti su kitais nuteistaisiais draudžiama.
„Ten ne kameros, o barakai nuo 60 iki 100 žmonių. Aštuonias valandas stovi, aštuonias sėdi, septynias su puse valandos miegi, greitai suvaikštai triskart į valgyklą. Pogulis dešimtą, keltis pusę šešių, šeštą jau turi būti paklota lova, tu jau turi būti apsirengęs, stovėti „ramiai“ būsena ir laukti kėlimosi sirenos“, – aiškino jis.
Buvusio kolonijos kalinio teigimu, maitinimas joje yra palyginti neprastas: kruopomis, miežiais, kartais grikių koše, sriubą verdą iš ryte nesuvaldytos košės.
„Žmonės sako, kad pas juos ten (kolonijoje) yra sporto aikštelė, yra šventykla. <…> Tačiau nieko to Navalnas nematys. Į jokią cerkvę jis nevaikščios, jokių sporto aikštelių ir bibliotekų jis nelankys, ten viskas draudžiama. <…> Tik režimo būryje, jeigu jį ten perkels, jam bus suteiktos galimybės kažką daryti – parašyti laišką ar paskaityti“, – paaiškino jis.
Darbo vietų kolonijoje – vos 100, kurias dalintis galėtų 700-800 nuteistųjų. „Jeigu jam antrais metais leis į šventyklą nueiti kartą ar savaitę ar dvi 15-ai minučių – tai bus jo vienintelis paskatinimas“, – aiškino buvęs kolonijos kalinys.
Vyro teigimu, A. Navalnas pats to nenorėdamas padės daugeliui nuteistųjų. „Navalnas – žmogus, į kurį nukreipta daug dėmesio. Ir jis, pats to nesuvokdamas, daugeliui labai stipriai padės, nes visas dėmesį dabar bus prikaustytas į įkalinimo įstaigos aukštas tvoras. Ta zona taps įžymia. Jie taip pat tai supranta ir veiks maksimaliai laikydamiesi teisės“, – įsitikinęs jis.
„Ten yra daroma viskas, kad priklausytum nuo kolonijos administracijos“
Konstantinas Kotovas, kuris buvo nuteistas dėl tariamų pažeidimų mitingų metu ir į laisvę išėjęs tik 2020-ųjų gruodį, „RIA Novosti“ pasakojo, kad jam buvo sunku kolonijoje. Režimas ten itin griežtas, o už smulkiausius nusižengimus gali paskelbti nuosprendį, kas faktiškai atima galimybę išeiti anksčiau laiko.
„Kai aš ten buvau, mane gana stipriai psichologiškai spaudė. Aš atsidūriau būryje, kur buvo 50 žmonių, kurie su manimi nekalbėjo. Kaip po to sužinojau, jiems tai uždraudė administracija. Aš galėjau kalbėti tik su prižiūrėtojais arba su nuteistaisiais, kurie padeda administracijai. <…> Turėjau vos valandą asmeninio laiko per dieną tam, kad parašyčiau laišką ar skaityčiau knygas. Visą likusį laiką aš buvau užimtas vykdydamas režimo numatytus užsiėmimus“, – aiškino jis.
„Valandą ryte ir valandą vakare užima kalinių skaičiavimas. Nuteistieji stovi aikštėje kartu su būriu ir laukia, kol ateis pareigūnas ir visus perskaičiuos. Teritorijos tvarkymo darbai – sykį ar du per savaitę: šluoji tuos takelius. Žiemą sniegą kasi, vasarą laistai gėlytes. O visą likusį laiką žiūri televizorių. Mes nuolatos žiūrėjome televizorių – federalinius kanalus, muzikinius kanalus, visą dieną organizuotai kambaryje sėdi būrys ir žiūri televizorių prižiūrint tvarkdariams. Tu negali užsnūsti, užmerkti akių, tave iškart pastebi ir verčia žiūrėti televizorių, net jeigu tau nesinori. Iš esmės, priverstinai“, – aiškino kolonijoje kalėjęs K. Kotovas.
„Openmedia“ kalbinta advokatė Marija Eismont tvirtino, kad tai yra itin griežto režimo kolonija, kur daroma viskas, kad politiniai kaliniai „jaustų visišką priklausomybę nuo administracijos, faktiškai neturėtų laisvo laiko“. Ji taip pat patvirtino, kad kaliniams ten gali būti draudžiama tarpusavyje bendrauti. Su jos ginamuoju K. Kotovu ten buvo leista bendrauti „viena – dviem nuteistiesiems“. Advokatė tvirtino, kad nė vienoje kitoje kolonijoje jai neteko laukti ginamųjų po 5-6 valandas, kaip Pokrove.
