Bulgarija laikoma neoficialia Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere pagal paminklų sovietų kariams tankumą. Tai atrodo ypač paradoksalu, nes Antrojo pasaulinio karo metais Bulgarijos teritorijoje nežuvo nė vienas Raudonosios armijos karys.
Istorikų nuomone, „bronzinių karių“ gausa šioje šalyje susijusi ne su raudonarmiečių karo žygdarbiais, o su Bulgarijos komunistų partijos uolumu ir noru įsiteikti Maskvai. Ne veltui sovietmečiu ši šalis buvo pelniusi šešioliktosios SSRS respublikos reputaciją.
XXI a. pradžioje geopolitinės aplinkybės yra stipriai pasikeitusios. 2004 m. Bulgarija tapo NATO, o 2007 m. – ES valstybe ir, atrodytų, sėkmingai ištrūko iš Rusijos įtakos sferos. Bet dalis apžvalgininkų tuo abejoja, nurodydami pastaruoju metu ypač suintensyvėjusį Bulgarijos ir Rusijos bendradarbiavimą, visų pirma – energetikos srityje.
Sofijos flirtas su Maskva
Tuo metu, kai ES lyg ir siekia mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, Bulgarijos vyriausybė noriai „pririšo“ savo šalį prie rusiškų dujų („South Stream“ dujotiekio projektas), naftos (Burgaso–Aleksandropolio naftotiekio projektas) ir branduolinio kuro (Beleno atominės elektrinės naujų reaktorių statybos projektas).
2008 m. sausį Bulgarijoje viešėjusi Rusijos delegacija su prezidentu Vladimiru Putinu ir jo įpėdiniu Dmitrijumi Medvedevu priešaky ne tik pasirašė pluoštą susitarimų dėl bendrų energetinių projektų, bet ir oficialiai „atidarė“ Rusijos metus Bulgarijoje, žadančius publikai daugybę rusų kultūros renginių. Bulgarai tuo pačiu atsakys ir rusams – 2009-ieji Rusijoje bus paskelbti Bulgarijos metais.
Dar keletas suartėjimo pavyzdžių. Kasmet šimtai tūkstančių rusų turistų vyksta į Bulgarijos kurortus. Čia jie ne tik atostogauja, bet ir masiškai perka nekilnojamąjį turtą. Rusija užima antrą vietą (po Vokietijos) pagal prekybos su Bulgarija apimtį. Rusijos naftos kompanija „Lukoil“ valdo vienintelę Bulgarijos naftos perdirbimo gamyklą, o „Lukoil“ sumokami mokesčiai sudaro ženklią šios šalies biudžeto pajamų dalį.
Bulgarijos žiniasklaidoje galima aptikti ne vieno apžvalgininko komentarą, kuriame džiūgaujama dėl Bulgarijos ir Rusijos santykių normalizavimosi. Teigiama, kad 2001 m. pasitraukus antikomunistinei I. Todorovo vyriausybei Bulgarijos santykiai su Rusija nuolat gerėjo ir šiuo metu yra pasiekę viršūnę.
Istorinis bulgarų dėkingumas Rusijai
2008 m. sausį vykęs V. Putino vizitas į Bulgariją buvo simboliškas ir tuo, kad sutapo su 130-osiomis Bulgarijos išvadavimo iš Osmanų imperijos metinėmis. Šia proga Rusijos delegacija padėjo vainiką prie „caro išvaduotojo“ Aleksandro II paminklo.
Iš tiesų Bulgarijos valstybingumo atkūrimas siejamas su Rusijos imperijos pergale prieš Osmanų imperiją 1877–1878 m. vykusiame kare. Nors po karo dvejus metus Bulgarijos kunigaikštystė buvo okupuota Rusijos, šis laikotarpis bulgarų dažniausiai vertinamas pozityviai, nes kaip tik tuomet buvo padėti pamatai, ant kurių kūrėsi suverenios Bulgarijos politinė sistema.
Bulgarai ilgisi komunizmo
Kitas rusų okupacijos laikotarpis Bulgarijai buvo skaudesnis. 1944–1947 m. bulgarų komunistai stengėsi įtvirtinti savo pozicijas fiziškai sunaikindami politinius oponentus. Tačiau tapusi ištikima SSRS satelite Bulgarija išliko formaliai nepriklausoma.
Sovietmečiu Bulgarijoje vykusi ekonominė ir socialinė modernizacija savo mastais pranoko analogiškus procesus kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. 1946 m. 76 proc. Bulgarijos gyventojų gyveno kaimo vietovėse, o 1989 m. – net 73 proc. bulgarų jau gyveno miestuose.
Žlugus Sovietų Sąjungai Bulgarijoje pradėtos vykdyti rinkos reformos, kurios ne visada buvo sklandžios ir neskausmingos. Pamažu visuomenėje didėjo atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų. Todėl neturėtų labai stebinti faktas, kad ES nare tapusios Bulgarijos gyventojai ilgisi komunizmo kasmet vis labiau.
Sociologinius tyrimus atliekanti nepriklausoma agentūra „Mediana“ paskelbė, kad 2007 m. jaučiantys nostalgiją sovietmečiui prisipažino net 38 proc. apklaustųjų. Per analogišką apklausą 2005 m. tokių buvo 34 proc., o 2004 m. – 29 procentai.
Bulgarijai Rusija – ne grėsmė
Istorinis bulgarų dėkingumas Rusijai už išvadavimą iš turkų jungo, sovietmečio nostalgija ir tradicinis slavų brolybės jausmas yra tie veiksniai, kuriais galima aiškinti Bulgarijos simpatijas Rusijai – gana neįprastą reiškinį tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių.
JAV veikiančio Pew tyrimų centro 2007 m. atliktos apklausos duomenimis, iš visų tirtų naujųjų ES šalių Bulgarijos gyventojai vertino Rusiją palankiausiai (78 proc. vertino palankiai, 12 proc. – nepalankiai). Kitų regiono valstybių požiūris į Rusiją atsargesnis: Slovakijoje 59 proc. respondentų vertino Rusiją palankiai, 34 proc. – nepalankiai, Čekijoje 41 proc. – palankiai, 54 proc. – nepalankiai, Lenkijoje – 34 proc. palankiai, 58 proc. – nepalankiai.
Nekelia Bulgarijos gyventojams susirūpinimo ir jų šalies energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Tos pačios Pew tyrimų centro atliktos apklausos duomenimis, 53 proc. bulgarų nėra susirūpinę dėl energetinės priklausomybės ir tik 37 procentams ji kelia susirūpinimą. Labiau už bulgarus dėl energetinio saugumo nerimauja ne tik slovakai, čekai, lenkai ar ukrainiečiai, bet ir didžiųjų ES šalių respondentai: prancūzai, vokiečiai, britai bei italai.
Dauguma bulgarų taip pat nemano, kad derėtų nerimauti dėl Rusijos politikos kaimyninių šalių atžvilgiu. Marshallo fondo kartu su partneriais atliktos apklausos „Transatlantic Trends 2007“ duomenimis, Rusijos elgesys su kaimynais kelia susirūpinimą 74 proc. lenkų, 35 proc. slovakų ir tik 29 proc. bulgarų.
Kita Bulgarijos užsienio politikos pusė
Nepaisant simpatijų Rusijai, Bulgarija tuo pat metu pasižymi ir proamerikietiška laikysena tarptautinėje politikoje. Bulgarai laikomi vienais lojaliausių JAV sąjungininkų Vidurio ir Rytų Europoje, neatsitiktinai Bulgarija buvo priimta į NATO beveik trejais metais anksčiau, nei tapo ES nare.
Bulgarijos kariai dalyvauja JAV vadovaujamose misijose Irake ir Afganistane. Amerikiečių kariai yra dislokuoti net trijose Bulgarijos teritorijoje esančiose karinėse bazėse. Bulgarijos lyderiai remia JAV planus dislokuoti priešraketinės gynybos skydą Europoje ir viešai deklaruoja tikslą palįsti po šiuo „skėčiu“.
Net ir 2008 m. pradžioje, kai Rusijos ir Bulgarijos lyderiai sukirto rankomis dėl būsimų energetinių projektų, Sofijos užsienio politikoje netrūko nemalonių Maskvai „prieskonių“. Pavyzdžiui, Bulgarija pripažino Kosovo nepriklausomybę ir pasirašė dešimties NATO valstybių laišką NATO generaliniam sekretoriui, kuriame Aljansas raginamas suteikti Ukrainai ir Gruzijai Narystės veiksmų planą.
„Trypiamos žolės“ filosofija
Galima daryti išvadą, kad Bulgarija šiuo metu stengiasi vykdyti pragmatišką užsienio politiką ir balansuoti tarp Rytų (Rusijos) ir Vakarų (JAV). Patys bulgarų apžvalgininkai pripažįsta, kad užmegzti glaudžius ekonominius ryšius su Rusija Bulgarijai padėjo narystės NATO ir ES teikiamos saugumo garantijos. Šiandien Sofija gali naudoti Rusijos kortą derybose su Vakarų partneriais, o NATO ir ES kortas išsitraukti derybose su Maskva.
Atrodo, kad Bulgarijos vyriausybė stengiasi išpešti maksimalią ekonominę naudą iš susiklosčiusios geopolitinės situacijos – JAV ir Rusijos varžymosi dėl įtakos Vidurio ir Rytų Europos regione. Į tokią oportunistinę politiką Bulgarijos lyderius pastūmėjo suvokimas, kad jos vaidmuo didžiųjų galių žaidimuose yra minimalus.
Dabartinę Bulgarijos vyriausybės filosofiją taikliai apibūdino vienas bulgarų radijo apžvalgininkas, prisiminęs seną indų patarlę: „Kai drambliai pešasi – jie ištrypia žolę po savimi, kai drambliai poruojasi – jie ištrypia žolę po savimi lygiai taip pat“...
Povilas Žielys
