Jau penkta para tęsiantis riaušėms Didžiojoje Britanijoje, o chaoso epicentrui persikėlus iš Londono į kitus šalies miestus ir miestelius, visuomenė nežino, kaip į tai reaguoti. Tolerantiškoji britų dalis vis dar garsiai neįvardija, kad chuliganai – spalvotosios mažumos atstovai ir mėgina kaltinti šalies politikus nepakankamai skyrus dėmesio imigrantų integracijai.
Londone gyvenantys lietuviai stebisi valdžios bejėgiškumu.
Užsibarikadavo restorane
Neramumai kilo praėjusio šeštadienio vakarą Londone, kai pradžioje taikus protestas prieš smurtinius policijos veiksmus, kai buvo nušautas jaunas vyras, peraugo į riaušes.
Londono centre kavinėje padavėja dirbanti šiaulietė Akvilė pasakoja, kaip lauko kavinėje sėdėję žmonės pamatė kaukėtus juodaodžius. Vienas iš jų paėmė kėdę ir gąsdindamas užsimojo į kavinės lankytojus – išsigandę žmonės subėgo į restoraną ir užsirakino. Akvilė su bendradarbiais iškvietė policiją. Chuliganas ta pačia kėde išdaužė gretimos parduotuvės langą.
Restorano savininkas pasirūpino, kad klientai ir darbuotojai neišeitų, kol nepraėjo grėsmė, ir restoraną uždarė.
„Dabar Londone tokia atmosfera, kad kažkas aplinkui vyksta, o esant bent menkiausiai grėsmei ar pranešimui, darbdaviai visus paleidžia iš darbo. Ir šiandien pilna policijos. Manau, kad tai greitai nesibaigs“, – vakar telefonu kalbėjo Akvilė.
Patys anglai, merginos žodžiais, nėra agresyvūs, jie net nelinkę komentuoti ar blogai vertinti riaušių priežasčių, tiesiog stebi, kas vyksta, ir stengiasi daugiau būti namie.
„Kai taip atsitinka, supranti, kad niekur nebesi saugus, net kai gyveni kapitalizme ir britams nešioji picas“, – apie šių dienų išgyvenimus pasakojo mergina.
Su nerimu seka riaušes
Londone gyvenanti rūbų parduotuvės „H&M“ administratorė šiaulietė Viktorija Bertulytė pasakoja, kad dėl riaušių mieste dirbti labai nejauku: aplink daug policijos, ūžia sirenos, o ir klientų mažiau nei įprasta. Vimbeldono rajonas, kuriame dirba mergina, yra netoli aktyviausių riaušių vietų – antradienį antrą valandą uždarė visą prekybos centrą. Viktorija iki šiol su nerimu seka žinias ir nežino, ar kitą dieną reikės eiti į darbą.
Pati šiaulietė riaušininkų nematė, tačiau su jais gatvėje susidūrė jos brolis Naubertas. Apie keturiasdešimt jaunuolių, užsimaskavusių skaromis, užsimaukšlinusių kapišonus, su beisbolo lazdomis ir kėdėmis rankose, traukė rajono centro link. Labiausiai siaubiamos centrinės gatvės. „Ten yra daugiau, ką paimti: lažybų punktai, juvelyrinės parduotuvės, technika,“ – aiškina mergina.
Viktorijos draugė lietuvė, kuri dirba nusiaubto rajono rūbų parduotuvėje, ryte ją rado išplėštą, apsauga net neleido prieiti – visur ant gatvės mėtėsi nauji drabužiai. Kroydono rajone, kuris vienas iš labiausiai nusiaubtų ir sudegintų, prieš tai Viktorija dirbo ketverius metus. „Liūdna, kai dega kažkas artimo,“ – sako Viktorija.
Buvusi šiaulietė gyvena tankiai lietuvių apgyvendintame Londono rajone Dagenhame, kuriame ramu, bet riaušės vyksta visai netoli. Viktorija nemano, kad į riaušes gali būti įsitraukę lietuviai: čia labiau veikia juododžių imigrantų bendruomenės, iš pašalpų gyvenantis jaunimas ir nesutramdomi paaugliai. Labiausiai merginą stebina, kad jauniausias vandalas buvo septynerių metų – policija prieš nepilnamečius yra bejėgė: negali prieš juos naudoti jėgos. „Ne streikas čia, o vandalizmas. Niekas jų elgesio čia netoleruoja!“, – sako Viktorija.
Įsisenėjusios šalies problemos
Aštuoneris metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti ir dramos mokytoja dirbanti buvusi šiaulietė Eglė Dargytė sako, kad per visus gyvenimo Londone metus taip nesaugiai dar nesijautė. Visai netoli jos gyvenamosios vietos Hackney rajone siaučia riaušininkai. Nusiaubtas rajono centras, išdaužyti langai, išverstos parduotuvės. „Vakar visą dieną sėdėjome namie – net į parduotuvę baisu išlįsti. Virš namo lyg per karą ūžia sraigtasparniai“, – pasakoja Eglė.
Anot Eglės, riaušės netiesiogiai susijusios su pasikeitusia valdžia ir jos politika. Žmonės pavargę nuo nuolatinio pajamų ir biudžeto karpymo, skurdo, pilni pykčio ir nusivylimo. Jie daug negalvoja, tik šaukia: „Jūs turtingi, o mes – vargšai“, ir viską griauna. Tačiau graudu, kad jie niokoja niekuo dėtų, sunkiai dirbančių žmonių turtą, skriaudžia tokias pat sistemos aukas. “Jeigu riaušininkai būtų bent truputį protingesni, degintų Vestminsterio rūmus, kur ir sėdi tie, kurie juos į tokią situaciją įstūmė,“ – ironizuoja Eglė.
Mokytoja pastebi, kad šios riaušės taip pat atspindi prie ko prieinama, kai vaikams ir paaugliams suteikiamos neribotos teisės. Gyventojai pasipiktinę: jaunimas daužo, degina, o policija tik stovi ir žiūri arba nuvaiko savo skydais.
„Jeigu vaikas daro nusikaltimą, jam reikia trenkti per nagus, o čia jie nebaudžiami,“ – piktinasi Eglė. Jaunuolius nuo 11 iki 18 metų mokanti dramos mokytoja prisipažįsta, kad ši situacija priminė chaosą jos pamokose, – tik čia didesnis mastelis ir jie niokoja ne mokyklos, o miesto turtą ir juos tramdo ne mokytojai, o policija. Eglė mano, kad ši situacija atskleidė įsisenėjusias šalies problemas ir byloja apie politinių, socialinių ir švietimo reformų poreikį Didžiojoje Britanijoje.
Komentaras: paranoja tapęs atsargumas
Andrius Užkalnis, knygos „Apie Angliją: tuos žmones ir jų šalį“ autorius, žurnalistas ir rašytojas, prisipažįsta nesitikėjęs, kad riaušės Britanijoje taip išplis, kad policija bus tokia bejėgė:
– Problema yra ta, kad gausėjant tautinių mažumų atstovų, Britanijos teisėsauga neišmoko ar nesugebėjo rasti su jais gerai veikiančio santykio. Dėl tam tikro atsargumo tautinių mažumų atžvilgiu policija įprato būti kaltinama dėl rasizmo, padidinto dėmesio mažumų atstovams, todėl įprato elgtis be galo atsargiai ir kažkokiu momentu pradėjo pralaimėti.
Kriminalizuoti elementai pasijuto nebaudžiami, jeigu jie yra tautinės mažumos atstovai.
Iki šiol, kai tik Britanijoje kildavo kokie incidentai, susiję su kitų rasių žmonėmis, viskas baigdavosi kaltinimais policijai. Atsirado baimė ir susiklostė situacija, kai geriau stovėti nuošalyje ir nesikišti, nes bet koks judesys tautinių mažumų atžvilgiu bus pasmerktas, prasidės teismo procesai ir tarnybiniai aiškinimaisi.
Kai tolerancija išvirsta į specialias, ypatingas sąlygas, kurios taikomos vieniems, bet netaikomos kitiems, nieko nuostabaus, kad visuomenės dalis, prasidėjus riaušėms ir turto grobimui, pasmerkė ne tuos, kurie grobia, vagia ir daužo, o kvietė bandyti suprasti, kodėl jie taip daužosi ir kodėl jie tokie nelaimingi.
Kai prarandamas moralinis kompasas, kai nebeatskiriama gera nuo bloga, teisinga nuo neteisinga, kai pradedama į nusikaltėlį iš pradžių žiūrėti kaip į auką, o tik paskui, kaip į nusikaltėlį, atsiranda moralinis reliatyvumas ir žmonės pradeda nebeatskirti, ką galima ir ko negalima daryti.
Turto siaubimas ir niokojimas yra nusikaltimas bet kurioje šalyje. Todėl pirmiausia reikia užkirsti jam kelią, o tik paskui, jei yra laiko ir noro, jau nubaudus kaltuosius, pradėti aiškintis dėl socialinės problemos kilmės, o ne atvirkščiai.
Manau, Britanijos policija yra viena geriausių pasaulyje, tačiau institucijų baimė ir į paranoją peraugęs atsargumas, matyt, visiškai paralyžiavo policijos pajėgas.
Nepaisant to, kad Šiaurės Airijoje, vykstant neramumams, vandens patrankos naudojamos kiekvienais metais, ir tai niekam neužkliūva, o visa civilizuota Europa naudoja gumines kulkas, Britanija svarsto, kaip ji atrodys, panaudojusi šias priemones. O tuo metu dega pastatai, daužomas turtas ir žalojami žmonės.
Nijolė KOSKIENĖ
