Pasaulinė kreditų krizė stumia Brazilijos ūkininkus į katastrofišką padėtį.
Pastarąjį dešimtmetį Brazilija nuolat plėtė žemės ūkio naudmenų plotus. Ši Pietų Amerikos šalis pagarsėjo kaip viena svarbiausių pasaulio maitintojų. Vis dėlto atėjęs sunkmetis bene skaudžiausiai smogė Brazilijos ūkininkams.
Sunku konkuruoti
Sausros, kenkėjų antplūdis, stiprėjanti nacionalinė valiuta ir nepakankamai išvystyta infrastruktūra jau kuris laikas trukdė Brazilijos ūkininkams konkuruoti su JAV ir Argentinos žemės ūkio bendrovėmis. Tačiau dabar pasaulinė kreditų krizė gali viską sužlugdyti. Nemokūs ūkininkai priversti atiduoti bankams išsimokėtinai pirktą žemės ūkio techniką, o bankai atsisako išduoti paskolas trąšoms įsigyti arba kitoms svarbioms investicijoms.
Rezultatas - staigiai kritusi produkcijos gamyba. Brazilijos Mato Groso valstijoje sojų derlius šiemet tikriausiai bus 10 proc. mažesnis nei pernai. Tai nėra taip blogai, atsižvelgiant į kitų metų prognozes, žadančias net dviejų trečdalių nuosmukį.
Analizuoti Mato Groso valstijos žemės ūkio pakilimą ir nuosmukį - itin įdomu. Nuo 1990 iki 2004 metų žemės ūkio naudmenų plotai joje padidėjo nuo 1,9 mln. iki 8,6 mln. hektarų. Tai teritorija, didesnė už Austriją arba Lietuvą. Joje išauginama 30 proc. Brazilijos sojų grūdų - arba 8 proc. pasaulinės produkcijos.
Tačiau nuo 2004-2005 metų sezono padėtis ėmė blogėti. Iš eilės du derliai smarkiai nukentėjo nuo sausros ir ligų sukėlėjų. Brazilijos nacionalinės valiutos realo kursas palyginti su JAV doleriu smarkiai pakilo, dėl ko labai sumažėjo Brazilijos ūkininkų pajamos.
Kita problema - milžiniškos transportavimo išlaidos. Arčiausiai nuo Mato Groso valstijos esantys stambūs jūrų uostai Santosas ir Paranagva nutolę per 2000 kilometrų. Porto Vejo uostas yra "tik" už 1500 km, tačiau jis yra įsikūręs ne prie jūros, o prie Amazonės upės. Nuo Porto Vejo iki Atlanto vandenyno - dar 1900 km. Be to, keliai, vedantys į šiuos uostus, sunkiai pravažiuojami, o grūdus gabenantys krovininiai sunkvežimiai - pasenę. Todėl tonos sojų nugabenimas iš Mato Groso į jūrų uostus šį sezoną kainuos apie 106 JAV dolerius. Palyginimui, Jungtinėse Valstijose tai kainuoja vidutiniškai tik 30 dolerių.
Ūkininkus smaugia skolos
Gilėjant krizei, daugelis ūkininkų įklimpo į skolas. Iš Brazilijos nacionalinės plėtros banko gautos paskolos virto kilpa ant kaklo.
Daugybę skolų reikėjo grąžinti per 5 metus. Kai 2005-aisias ūkininkai pateko į bėdą, vyriausybė ėmėsi priemonių, kad skolų grąžinimas būtų nukeltas iki 2010-ųjų. Vėliau 2006 metų įmokos buvo nukeltos 2011-iesiems. 2007 metais prasiskolinę ūkininkai gavo nurodymą įmokėti 15 proc. turto vertės, o likusią skolos dalį grąžinti 2012-aisiais. Šiais metais iš ūkininkų jau reikalaujama grąžinti 40 proc. skolos, o likusią dalį - 2013-aisiais.
Dauguma Mato Groso valstijos ūkininkų neišgali to padaryti. Tik vienas „The Financial Times“ kalbintas ūkininkas teigė buvęs priverstas parduoti dalį žemės, kad grąžintų bankui 40 proc. skolos. Kiti priversti laukti nežinioje.
Vyriausybė paskyrė ūkininkų skolų grąžinimui 500 mln. Brazilijos realų (540 mln. litų) kreditą, tačiau ūkininkai teigia neturintys turto, kurį šį kartą galėtų užstatyti.
Tipiška yra 34 metų Emersono Spigosso padėtis. 2001 metais jis nusipirko vieną derliaus nuėmimo kombainą už 220 tūkst. realų, o 2003-aisiais kitą - už 280 tūkstančių. Dėl išaugusių palūkanų jo skola už abu kombainus išaugo iki 800 tūkst. realų, nors abiejų mašinų vertė per tą laiką sumažėjo daugiau nei dvigubai.
Šiais metais vyriausybė papildomam ūkių finansavimui skyrė 13 mlrd. realų, tačiau tik keletas Mato Groso ūkininkų atitiko reikalavimus, kad galėtų gauti šias lengvatines paskolas. „MB agro“ konsultantė Ana Laura Menegatrti iš San Paulo sakė, kad, nors paskoloms visoje Brazilijoje skirta 49 mlrd. realų, iš tiesų ūkininkai pasinaudojo tik 18,5 milijardo. „Bankai nenori rizikuoti, be to, labai daug biurokratinių procedūrų, todėl tiek mažai lėšų pasiekia ūkininkus“, - sakė ji.
Nors šiemet padėtis dar labiau pablogėjo, didžiosios bendrovės, tokios kaip „Bunge“, ADM ir „Cargill“, taip pat sumažino ūkininkams teikiamas paskolas. Luisas Carlosas Guedesas, kuris vadovauja Brazilijos banko žemės ūkio verslo skyriui, sako, kad anksčiau iš tų bendrovių Mato Groso ūkininkai gaudavo apie pusę jiems reikalingų paskolų, tačiau prasidėjus krizei neteko ir šio lėšų šaltinio.
L.C.Guedeso teigimu, vyriausybė turėtų nutraukti nesibaigiantį subsidijuojamų kreditų įmokų atidėjimą, nes valstybei tai kasmet kainuoja apie 4 mlrd. realų. Užuot skyrusi nepaimamus pinigus, vyriausybė esą geriau pasirūpintų, kad ūkininkai gautų bent minimalių pajamų. Tai bankams suteiktų saugumo garantiją, ir jie mažiau bijotų skolinti.
Žemės ūkio ministerijos ūkininkavimo politikos sekretorius Edilsonas Guimaraesas tai vadina protingu pasiūlymu, tačiau vyriausybė dabar yra labiau susirūpinusi išaugusia valstybės skola, kuria norėtų pasirūpinti pirmiausia.
Kaip sakė vienas Mato Grosso ūkininkas, Brazilijos banko pasiūlymas būtų jų „išsvajotas sprendimas“. Bet kol finansavimas jiems lieka neprieinamas, ūkininkų padėtis tik blogėja.
