Du dalykai – teroro akto įvykdymo vieta (masinė sporto šventė) ir įtariamieji (čečėnų kilmės broliai) – ypač daug nerimo kelia Rusijai, besiruošiančiai Sočio olimpinėms žaidynėms kitais metais.
Įkaitų krizė Beslano (Šiaurės Osetija) mokykloje 2004-aisiais, per kurią žuvo daugiau kaip 330 žmonių (pusė jų – vaikai), sprogimai Maskvos metro stotyse 2010-aisiais, teatro užgrobimas 2002-aisiais Maskvoje – Šiaurės Kaukazo nepriklausomybės kovas lydi terorizmo šešėlis. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai pabrėždavo, kad Čečėnijoje veikia tarptautinis teroristų tinklas, taip tikėdamasis Vakarų palaikymo Rusijos militaristiniams veiksmams šiame regione.
Iš dalies teroro aktas JAV pasitarnavo Rusijai – sustiprino Kremliaus pozicijas Šiaurės Kaukazo sukilėlių atžvilgiu: dabar ne tik daugumos rusų, bet ir kitų pasaulio (o ypač – Vakarų) šalių gyventojų akyse čečėnai ir kiti Šiaurės Kaukazo musulmonai tapo teroristais, o ne tik laisvės kovotojais.
Pirmasis Čečėnijos karas dar gali būti pavadintas nacionalistiniu nepriklausomybės siekiu, o antrajame pirmuoju smuiku jau griežia islamas. Antrasis konfliktas 1999 metais prasidėjo, kai čečėnų sukilėliai Dagestane siekė išvaduoti savo brolius musulmonus iš kitatikių jungo.
Konflikto islamizacija taip pat lėmė vidaus kovas tarp sufistų (sufijų), išpažįstančių tradicinį islamą, grįstą vietiniais papročiais, ir salafitų, išpažįstančių šariato teise grįstą radikalesnę islamo atmainą. Čečėnijoje sufistų lyderiai vienijosi su Rusijos atstovais, kad atsikratytų salafizmo sekėjų. Ramzanas Kadyrovas sufizmą paskelbė šalies religija.
Tačiau salafitai kaimyniniame Dagestane sulaukė nemažai jaunų musulmonų palaikymo – šioje respublikoje sufizmas siejamas su korumpuotomis vietinės valdžios struktūromis. Pamažu valdžios sankcijos prieš salafitus atlėgo: nenorėdami skatinti radikalaus islamo terorizmo, valdžios atstovai leido įkurti salafitų mečetes ir taip kiek apramino šios islamistų šakos sekėjus. Nors ši taktika pasiteisino ir islamistų atakų aukų Dagestane praėjusiais metais sumažėjo 15 proc. (tinklalapio Kavkaz-Uzel.ru duomenimis), stiprėjantis radikalusis islamas pamažu tapo atsvara oficialioms Rusijos valdžios struktūroms regione, o į prezidento postą grįžęs V. Putinas vėl ėmėsi griežtesnių priemonių prieš salafitus Šiaurės Kaukaze.
Taigi, Šiaurės Kaukazą skaldo ne tik nacionaliniai siekiai, bet ir vidiniai religiniai nesutarimai tarp sufitų, pritariančių Kremliaus politikai, ir neegzistuojančią valstybę – Kaukazo Emyratą – remiančių radikalių salafitų.
Kaukazo Emyrato lyderiu pasiskelbęs čečėnas Doku Umarovas jau anksčiau yra įvardinęs Sočio olimpines žaidynes pagrindiniu Kaukazo Emyrato džihado kovotojų taikiniu. D. Umarovas prisipažino esantis atsakingas už sprogimus Maskvos metro 2010-aisiais ir Domodedovo oro uoste 2011 metais. Šis labiausiai Rusijos ieškomas teroristas taip pat figūruoja JT „Al Qaeda“ bendrininkų sąraše.
Netrukus po sprogimų Bostone Rusijos pareigūnai tikino, kad Rusija yra pasirengusi užtikrinti Sočio žaidynių saugumą. Pasak „Associated Press“ pranešimų, Sočio olimpinių žaidynių organizacinis komitetas pabrėžė, kad 2014 metų žiemos olimpiada bus viena saugiausių pasaulyje.
Ironiška, tačiau įvykiai Bostone tai gali padėti užtikrinti: Rusijos žurnalistas ir saugumo ekspertas Andrejus Soldatovas sakė manantis, kad po šio terorizmo išpuolio JAV žvalgybos agentūros dabar bus labiau suinteresuotos glaudžiau bendradarbiauti su kolegomis iš Rusijos, o toks bendradarbiavimas iki šiol buvo sunkiai įsivaizduojamas.
Iškart po teroro akto Bostone V. Putinas pasiūlė Rusijos pagalbą JAV specialiosioms tarnyboms, jei to prireiktų. B. Obama savo ruožtu pažadėjo, kad JAV tarnybos bendradarbiaus su kolegomis iš Rusijos užtikrinant Sočio olimpinių žaidynių saugumą.
Gegužės 10 dieną Sočyje vykusiame susitikime su Rusijos prezidentu V. Putinu Didžiosios Britanijos premjeras D. Cameronas taip pat pažadėjo savo šalies specialiųjų tarnybų pagalbą Rusijai per Sočio olimpiadą – tai bus pirmas kartas, kai šios šalys bendradarbiaus po Aleksandro Litvinenkos tikėtino nunuodijimo Londone 2006 metais.
Rusijos žiniasklaida tikina, kad Bostono maratonas Rusijai (ir pasauliui) pateikė keletą pamokų. Visų pirma šimtaprocentinio saugumo užtikrinti neįmanoma net ir pasitelkus geriausią techniką, jei nebus civilių kooperacijos. Antra, politinis korektiškumas esą ne visada atitinka tikrovę. Pasak Rusijos laikraščio „Moskovskije novosti“ apžvalgininko Ivano Suchovo, Vakarų pasaulyje čečėnai buvo įsivaizduojami kaip aukos, kovotojai prieš paskutinę pasaulio imperiją dėl laisvės ir savo šalies nepriklausomybės. Tačiau, pasak autoriaus, Kaukazo musulmonai kelia tokią pačią grėsmę Europai kaip ir kiti fundamentalistai, o jų lyderis D. Umarovas viešai reiškia pritarimą visiems „Al Qeada“ veiksmams, net ir rugsėjo 11 d. atakoms. I. Suchovas taip pat pritaria nuomonei, kad įvykiai Bostone leis Rusijos ir JAV tarnyboms glaudžiau bendradarbiauti kovojant su tarptautiniu terorizmo tinklu.
Apibendrinant galima teigti, kad nors Čečėnijos lyderis R. Kadyrovas, kaip ir, žiniasklaidos pranešimais, nemaža dalis čečėnų, atsiribojo nuo brolių Carnajevų veiksmų, etninis Bostono sprogimų faktorius ir brolių ryšiai (tikri ar labiau įsivaizduojami) su radikaliaisiais musulmonais tiek JAV, tiek Čečėnijoje ar Dagestane pasitarnavo Rusijos labui: tai ne tik padės sustiprinti ryšius su kitomis valstybėmis bendradarbiaujant antiteroristinio saugumo klausimais, bet ir bent artimiausiu metu sumažins kritikos, nukreiptos prieš Šiaurės Kaukazo separatistus, įkarštį.
Bet net jei Carnajevų poelgis sugebėtų uždegti žalią šviesą agresyvesniems veiksmams regione siekiant užtikrinti saugias Sočio olimpines žaidynes, žvelgiant į tolimesnę ateitį, susikaupusi etninė ir religinė neapykanta Šiaurės Kaukazo ramybėje nepaliks.
Inga Popovaitė, Vidurio Europos universiteto nacionalizmo studijų magistrantė (CEU Nationalism Studies MA)
