Situacija Nigerijoje
Žinoma, kalbant apie „Boko Haram“ reikia bent trumpai pristatyti šios grupuotės geografinį kontekstą – pačią Nigeriją. Su daugiau nei 170 milijonų gyventojų Nigerija yra pirma pagal gyventojų skaičių Afrikoje ir aštunta pasaulyje. Ir nors šalies ekonomika didžiausia žemyne (Nigerijos BVP 2013-aisiais siekė 502 milijardus JAV dolerių), o pasaulyje užima 31 vietą, pagal BVP vienam gyventojui šalis krinta į 180 vietą. Pagal vidutinę gyvenimo trukmę, kuri dabar siekia vos 52-ejus metus, Nigerija yra tik 212 pasaulyje, tą iš dalies paaiškina tai, kad prieš kelerius metus atliktas tyrimas parodė, jog daugiau nei 110 milijonų šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Svarbiausias šalies pajamų šaltinis – naftos eksportas, kuris sudaro net 95 procentus viso šalies eksporto. Tačiau, kaip ir daugelyje naftos turtingų šalių, čia naftos perdirbimo gamyklų nėra ir perdirbtus naftos produktus šaliai tenka importuoti. Priklausomybė nuo naftos įvardijama kaip viena didesnių kliūčių šalies ekonominei raidai.
Ekonominiai sunkumai Nigerijoje susipynę su nacionaline ir religine šalies gyventojų įvairove ir dėl to kylančias nesutarimais. Paskelbusi nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės 1960-aisias, šalis 1967–1970 metais paniro į pilietinį karą. Igbo etninės grupės pastangos šalies pietryčiuose paskelbti savo, Biafros, valstybę buvo sugniuždytos, tai atnešė apie milijoną žuvusių kovose ir iš bado. Igbo pietryčiuose, hausa ir fulani etninės grupės Nigerijos šiaurėje bei joruba šalies pietvakariuose: kaip ir ne vienoje dešimtyje kitų kolonializmą patyrusių šalių, taip ir Nigerijos kaip valstybės sulipdymas kolonizatorių buvo vykdomas neatsižvelgiant į etninių grupių išsidėstymą. Ir nors didžiausios etninės grupės šalyje yra minėtosios igbo (apie 18 procentų), hausa ir fulani (29 procentai) bei joruba (21 procentas), šalyje priskaičiuojama iki 250 etninių grupių. „Boko Haram“ kontekste svarbesnis ir kitas šalies susiskirstymas: be mažumos, kuri išpažįsta vietinius tikėjimus, apie 50 procentų šalies gyventojų sudaro musulmonai sunitai, susitelkę šalies šiaurėje, ir apie 40 procentų – krikščionys pietuose.
„Boko Haram“ ir jos išpuoliai
Grupuotė „Boko Haram“ susikūrė 2002-aisiais, jos pirmuoju lyderiu ir įkūrėju laikomas islamo pamokslininkas Mohammedas Jusufas. Būdamas „Boko Haram“ priešakyje, M. Jusufas pasisakė už fundamentalistinį Korano interpretavimą ir teigė, jog britų kolonizatoriai Nigerijai primetė antiislamišką gyvenimo būdą. Siekis pakeisti šią situaciją ir yra skelbiamas „Boko Haram“ tikslu: įvesti teisinę šariato sistemą visoje šalyje (šiuo metu įvairaus griežtumo šariato sistema taikoma 12-oje iš 36 Nigerijos valstijų). „Boko Haram“ – grupuotės pavadinimo trumpinys – reiškia „Vakarų švietimas yra draudžiamas“. Savo tikslo siekti „Boko Haram“ nenustojo ir 2009 metais, kai Nigerijos karinės pajėgos nukovė jų lyderį. Priešingai – nuo tada grupuotės išpuoliai tik suaktyvėjo ir vienas didžiausių jų įvyko 2011-aisiais: sprogmenų pakrauta mašina įsirėžė į Jungtinių Tautų būstinę šalies sostinėje Abudžoje. Nenuostabu, jog „Boko Haram“, turinti ryšių su „Al Qaeda“ ir kitomis islamistų grupuotėmis, 2013 metais buvo įtraukta į teroristinių grupuočių sąrašą JAV, o 2014-aisiais – ir Europos Sąjungoje.
„Boko Haram“ įtraukimas į teroristinių grupuočių sąrašą nėra itin kontroversiškas, nes vien per pastaruosius metus jos veikla nestokojo žiniasklaidos dėmesio. 2014-ųjų balandį įsilaužę į vieną valstybinių mokyklų Čiboko mieste „Boko Haram“ smogikai pagrobė daugiau nei 200 mergaičių, pradėdami iki šiol besitęsiančią pagrobimų bangą. Be minėtojo mergaitės susisprogdinimo Maidugurio mieste, šių metų sausio pradžioje grupuotė užėmė vieną Nigerijos karinių bazių Baga mieste. Baga ir Doro Gowon miestų užgrobimas žiniasklaidos vadinamas kruviniausiu grupuotės iki šiol įvykdytu išpuoliu: nors pati Nigerijos kariuomenė nurodo 150 žuvusiųjų, „Amnesty International“ bei įvairios žinių agentūros praneša net apie 2000 nužudytųjų, o palydovų nuotraukos atskleidžia miestų bei aplinkinių gyvenviečių suniokojimo mastą. Skaičiuojama, jog per penkerius išpuolių metus dėl „Boko Haram“ veiklos jau žuvo per 11 000 žmonių.
Kas daroma?
Sustabdyti „Boko Haram“ išpuolius bandoma ir jėga, ir derybomis. Nigerijos prezidentas Goodluck Jonathanas jau ne vienus metus bando derėtis dėl abipusio ugnies nutraukimo, yra pažadėjęs amnestiją visiems sudėjusiems ginklus. Žinoma, kliūčių sėkmingoms deryboms yra ne viena. „Boko Haram“ yra suskilusi į mažesnes grupes, todėl negali garantuoti, kad visos grupės sutiks su tuo, ką nusprendžia ne jų grupės lyderis. Taip pat patys „Boko Haram“ atstovai yra sakę, jog Nigerijos vyriausybė nesilaikė anksčiau priimto susitarimo su grupuote. Na, o vien šių metų sausį „Boko Haram“ įvykdytos žiaurios atakos veikiau reiškia trūkinėjančias derybas nei norą jas tęsti.
Žinoma, norint bent pradėti samprotauti, kaip sustabdyti „Boko Haram“ išpuolius, reikia visų pirma pasvarstyti, kokios aplinkybės šalyje šiai grupuotei yra palankios. Religinis susiskirstymas bet kurioje šalyje pats savaime nebūtinai įžiebia konfliktus; dažnai bet kokį religinį sektantizmą ir fanatizmą paaštrina skurdas, socialinė atskirtis ir vienos ar kelių grupių diskriminacija tiek ekonominiame, tiek politiniame gyvenime. „Nigerijoje yra susipynę trys dalykai: religija, politika ir tautybė, kurie yra užtemdomi korupcijos, skurdo bei nesaugumo“, – teigia buvęs Nigerijos teisingumo ministras princas Bola Ajibola. Tad natūralu, kad kova su bet kokiu ekstremizmu vyksta stiprinant demokratines šalies institucijas, mažinant nusivylimą vyriausybe, menkai reprezentuojamas grupes įtraukiant į politinį gyvenimą ir ekonominę pažangą. Kol šios situacijos gerinimas Nigerijoje vyksta lėtai, kovoti su „Boko Haram“ tenka tik karinėmis priemonėmis.
