Daugiapolio pasaulio šalininkai nusivils
Per jo kadencijos laikotarpį prezidentui George Bush buvo sviesta daugybė įžeidimų. Vienas mandagesnių kaltinimų yra tai, kad jis yra vienpolio pasaulio šalininkas. Palaikantieji globalų valdymą tikisi, kad naujasis Baltųjų rūmų gyventojas Jungtines Valstijas privers „iš naujo įsipareigoti“ likusiam pasauliui – ir kad tai paskatins progresą daugybėje apmaudžių tarptautinių klausimų – nuo klimato kaitos iki prekybos.
Bet 2009 m. atneš nusivylimą. Taps akivaizdu, jog tam, kad į daugiapolę diplomatiją ir tarptautines institucijas įpūstum naujo gyvenimo, prireiks daugiau nei naujo Amerikos prezidento.
2009 m. žlugs pastangos atgaivinti Dohos derybas Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO). Europos Sąjunga – pirmoji tarptautinio valdymo čempionė – nepajėgs atgaivinti savo žlungančios Lisabonos sutarties. Dar daugiau spaudimo patirs branduolinių ginklų neplatinimo sutartis. Tarptautiniam baudžiamajam teismui nepavyks padaryti pažangos dėmesio centre esančiuose teismo procesuose. Jungtinės Tautos ir toliau praradinės prestižą, nes kentės nuo silpno Generalinio sekretoriaus ir aklavietėje esančios Saugumo Tarybos derinio. Ir metus užbaigs pastangų pasiekti pasaulinį susitarimą dėl pasaulinės klimato kaitos mega viršūnių susitikime Kopenhagoje žlugimas.
Todėl metų pabaigoje taps akivaizdu, kad globalinio valdymo sistema yra sutrikdyta dėl priežasčių, kurios apima daug daugiau nei vien G. Bush administracijos nelankstumą.
Dohos derybų raundo dėl prekybos Pasaulio prekybos organizacijoje žlugimas 2008 m. sukūrė nerimą keliantį precedentą ateinantiems metams. PPO yra vienintelis sėkmingiausias tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys. Tai yra tarptautinė organizacija su įpareigojančiomis ginčų sprendimo procedūromis. Net tokios supervalstybės kaip Amerika ir Kinija yra pasirengusios priimti jos nutarimus.
Dohos derybos galiausiai žlugo dėl aklavietės tarp Jungtinių Valstijų, Indijos, Kinijos ir Europos Sąjungos žemės ūkio prekybos klausimu. Tokia įvykių eiga turi niūrių pasekmių pasaulinėms deryboms dėl klimato kaitos, kurios atkartoja PPO, nes priešpastato turtingų, išsivysčiusių vietovių, tokių kaip Amerika ir ES, interesus prieš tokias greičiau augančias besivystančias ekonomikas kaip Kinijos ir Indijos.
Dohos derybose aptarti klausimai palyginti buvo siauri ir lengvai apibrėžiami, ir susitarimas PPO siūlė tikros ekonominės naudos perspektyvas. Priešingai, pasaulinės klimato kaitos derybose imamasi politinių ir techninių sunkumų sukelsiančio klausimo. Iš esmės, jos taip pat apima bendro skausmo su nedidele atlygio nauda, bent jau trumpuoju laikotarpiu, dalinimąsi.
Klimato kaitos ekspertai sutinka, kad bet koks perspektyvus tarptautinis susitarimas turės įtraukti nuostatą, kad Amerika ir Europa anglies dvideginio išmetalų kiekį mažins daug greičiau nei kinai ar kitos besivystančios tautos. Bet turbūt bus neįmanoma bet kokio tokio susitarimo įsiūlyti Jungtinėms Valstijoms – ypač stringant Amerikos ekonomikai.
Naujoji pasaulio netvarka
Tarptautinės derybos dėl prekybos, klimato kaitos ar branduolinių ginklų neplatinimo visada patiria sunkumų dėl labai specifinių priežasčių. Tačiau jų bendri sunkumai rodo, kad tarptautinio valdymo klausimas tampa vis sudėtingesnis. Atrodo, kad tam yra trys pagrindinės priežastys.
Pirma, globalizacija reiškia, kad yra daugiau galingų tarptautinių veikėjų, į kurių interesus reikia atsižvelgti. Pasibaigė dienos, kai susitarimas dėl prekybos ar klimato kaitos galėjo būti skubiai paruoštas G8 reprezentuojamų Vakarų tautų (ir Japonijos). Indija, Kinija, Brazilija ir kitos besivystančios šalys irgi turi būti to proceso dalimi.
Antra, kalbos apie naują šaltąjį karą su Rusija dar labiau apsunkina susitarimo galimybes Jungtinėse Tautose 2009 m. O sustingimas bei aklavietė JT mes šešėlį ant visų kitų tarptautinių derybų, pavyzdžiui, derybų dėl branduolinių ginklų neplatinimo.
Galiausiai, globalus valdymas gali būti savo paties sėkmės auka. Tarptautinius susitarimus lengviau įsiūlyti tuomet, kai jie atrodo techniški, nuobodūs, praktiški klausimai, kuriuos geriau palikti ekspertams. Bet kai jie įžengia į tokias sritis, kurios akivaizdžiai veikia pragyvenimo standartus ar paliečia jautrius nacionalinės tapatybės klausimus, juos prastumti daug sunkiau.
Pavyzdžiui, viena paskui kitą sekusios ES sutartys reiškė, kad deryboms paliekami platūs klausimai yra absoliučiai politiniai, tokie kaip kolektyvinė gynyba ar užsienio politika. Panašiai, ankstesnės sėkmingos prekybos derybos, iš esmės, žemės ūkį atidėdavo į šalį būtent šio klausimo politinio jautrumo. Dohos derybos turėjo varžytis su galingais žemės ūkio lobistais iš Indijos, Europos ir Jungtinių Valstijų.
Diplomatai stačia galva puolė prieš vieną iš globalizacijos paradoksų. Tarpusavyje susijusioje pasaulinėje ekonomikoje vis daugiau klausimų reikalauja tarptautinių susitarimų. Bet šie susitarimai turi būti įsiūlyti atskiroms valstybėms, o ten tapatybės ir interesų sampratos išlieka užsispyrusiai lokalios. Nesitikėkite, kad šia problemą 2009 m. išspręs diplomatai.
Gideon Rachman, Economist
