Paskutinės kelios savaitės buvo labiausiai stebinantis ir svarbiausias periodas per 11 euro egzistavimo metų. Pirmiausia prasidėjo Graikijos krizė, tada sekė jai finansinė pagalba. Vėliau krizė išplito į Portugaliją ir Ispaniją, o parama buvo 1 trilijonas dolerių. Pagaliau prasidėjo precedento neturintys įvykiai – Europos centrinis bankas įsigijo ispanų, portugalų, graikų ir airių obligacijas. Dar prieš mėnesį visa tai atrodė neįsivaizduojama. Paskutiniai Europos įvykiai buvo klaidingai numatyti. Manyta, kad Graikija bus išvaryta iš euro zonos, be to, ji bus padalyta į šiaurės ir pietų, o euras ar netgi visa Europos Sąjunga (ES) bus dezintegruota, nes Vokietija nusigręžia nuo projekto. Tačiau Europos lyderiai suprato, kad pralaimėtas lošimas gali per daug kainuoti. Be to, jų politinė karjera dabar priklauso nuo masinių lažybų.
Tas euro baigties prognozavimas buvo neteisingas dėl nesuprastos politikos prigimties. Euras yra Europos projekto simbolis. Jacques'as Delorsas, vienas jo architektų, bendrą valiutą pavadino Europos karūnos brangakmeniu ir jo atsisakymas prilygtų visos Europos integracijos projekto pralaimėjimui.
Tiesa, kad vokiečiai yra įsiutę dėl pagalbos Graikijai. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel požiūris ir veiksmai formuojami visuomenės, kurioje ji gyvena, o ši priklauso nuo istorijos. Kas tiesa apie A. Merkel, tiesa ir apie Europą. Europiečiai dabar turi priversti savo monetarinę sąjungą veikti. Europa turi puikius bankų kreditus, centrinį banką, bet trūksta kitų elementų. Ir juos privalu greitai sukurti.
Pirma, Europai reikia stabilumo pakto, kuris turėtų galią. Tai įvyks, nes to siekia Vokietija. Kaip pasiūlė Europos Komisija, sustiprintas paktas turės griežtesnes deficito ribas įsiskolinusioms šalims. Išimtys ir lengvatos bus pašalintos. Vyriausybės turės leisti Komisijai iš anksto patikrinti jų biudžetų planus.
Antra, Europai reikia lankstesnių darbo rinkų. Jungtinių Valstijų pinigų sąjungoje sureguliavimas iš dalies pasiekiamas per darbo mobilumą. Europoje tai nelabai įmanoma padaryti dėl kultūrinių ir lingvistinių kliūčių. Europa turi pasikliauti atlyginimų lankstumu, kad padidintų nukentėjusių regionų konkurencingumą. Tai nėra įgyjama pertekliumi.
Trečia, euro zonai reikalingas bendras fiskalinis draudimas. Jai reikia mechanizmo laikiniems pervedimams į šalis, kurios tvarko savo finansus, bet yra krečiamos didelių neramumų. Tai nėra argumentas už Vokietijai baimę keliančią „pervedimų sąjungą“ – nuolatinius pervedimus šalims, tokioms kaip Graikija. Tai tinka kalbant apie laikiną paramą tokioms valstybėms kaip Ispanija, kuri buvo subalansavusi savo biudžetą prieš krizę, bet paskui ją sukrėtė ekonominio aktyvumo sumažėjimas ir nuosmukis.
Be to, jeigu Europa turi bendrą rinką ir valiutą, jai reikia ir bendro bankų reguliavimo. Tai yra sunkiai įveikiama ir labai ambicinga darbotvarkė, bet jos Europai reikia, kad priverstų pinigų sąjungą veikti.
Pagal portalo www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
