Maždaug prieš metus Anykščiuose, kur ir gyvena, jis uždraudė kirsti brandžią liepą. Nors aplinkiniai tikino, kad medis bus nukirstas vėliau, taip neįvyko – liepa stovi iki šiol.
Prisiminti prieš metus vykusią istoriją K. Jakutį paskatino ne tik Ceikinių ąžuolo istorija, sulaukusi didelio visuomenės dėmesio, tačiau ir apskritai mūsų požiūris į gamtą, aplinką, kurioje gyvename.
Gamtos motyvai su aiškia klausytojui perduodama žinia atsiranda ir jo kūryboje.
– Kazimierai, medžio istorija įvyko maždaug prieš metus. Kodėl ją prisiminėte būtent dabar?
– Nes liepa iki šiol stovi, nors daug kas tuo netikėjo. Man sakė: juk atvažiuos darbininkai ir ją nupjaus tada, kai tavęs nebus namuose, kai tu nematysi.
Jei yra toks sprendimas – jis ir bus įvykdytas. Tačiau medis yra, jis gyvena savo gyvenimą. Galbūt jos kirsti tiesiog neišdrįso? Juolab, kad iš karto po šio įvykio visą istoriją paviešinau socialiniuose tinkluose.
– Šis medis – ne jūsų privačiame sklype?
– Ne, tačiau jis stovi prie mano namų. Tai – brandi, maždaug 80 metų liepa. Vieną rytą, vaikštinėdamas po kiemą, išgirdau triukšmą. Išėjau pažiūrėti ir paaiškėjo, kad jau atvažiavę darbininkai, ruošiasi medį pjauti.
Būčiau į kiemą išėjęs pusvalandžiu vėliau – matyt, kad būčiau pamatęs jau krentančią liepą. Tada pasakiau: medžio jūs nekirsit. Nekirsit ir viskas. Jei nebūtų padėję žodžiai – galvojau, atsistosiu prie liepos, apkabinsiu ją ir taip neleisiu kirsti. Tačiau darbininkai su manimi nesiginčijo, tik apie situaciją informavo savo vadovus.
Man pateikė ir visus leidimus, kuriuos turėjo, kad medį jie ketina kirsti teisėtai. „Ir kas, kad juos turit? Man tas pats“, – tąsyk pasakiau.
Tuo ši istorija ir baigėsi. Liūdniausia, pamenu, tada man pasirodė pokalbis su kaimynu, kuris, išgirdęs, kad kažkas vyksta, atėjo pažiūrėti. Jam liepa trukdė – neva ant garažo stogo krito lapai, todėl buvo nieko prieš, kad medis būtų nukirstas. Bet juk jei taip yra – šakas galima nugenėti. Kas darosi žmonėms?
– Turit sau atsakymą į šį klausimą? Neseniai garsiai nuskambėjo ir Ceikinių ąžuolo istorija, kuomet brandus medis buvo nukirstas.
– Nežinau. Pastaruoju metu mes daug kalbame apie dirbtinį intelektą ir apie tai, kad ateitis priklauso jam, kad dirbtinis intelektas užvaldys pasaulį. Man rodos, kaip mes dabar elgiamės su visa gamta – taip tas dirbtinis intelektas elgsis su mumis. Ar mes to norime? Ir tai ne tik apie medžius.
Kiek turiu miškų, pievų – visur yra uždrausta medžioklė. Viskas labai paprasta – tereikia savivaldybei parašyti tokį prašymą, o tada savivaldybė šią informaciją perduoda medžiotojų būreliui.
Nesuprantu, kam medžioti žvėris? Tegul gyvena. Kokią mes apskritai turime teisę juos šaudyti? Kaip tik – reikia kuo daugiau gyvūnų užleisti vietą gamtoje. Jei jie niokoja ūkininkų laukus –ūkininkams derėtų patiems tuo pasirūpinti, pavyzdžiui, užtveriant savo sklypus.
– Gamtos temos nesvetimos ir jūsų kūryboje, o dainos, skirtos gimtajai Aukštaitijai – vienos populiariausių. Tačiau šiemet gamtos ir aplinkos motyvų kūryboje atsirado dar daugiau. Kodėl?
– Taip, pati naujausia mano daina – „Baltas vilkas“, kurią neseniai baigėme įrašyti. Taip vadinsis ir spalio mėnesį prasidėsiantis jau tradicinis kasmet vykstantis koncertinis turas. Tarp naujų dainų – ir kūrinys apie paukščius.
Aš tik dabar imu daug geriau pažinti savo krašto paukščius. Jais susidomėjau po to, kai sūnus padovanojo knygą apie Lietuvos paukščius. Kiek vėliau nusipirkau fotoaparatą ir pradėjau juos fotografuoti. Lietuvoje gyvena daugybė paukščių!
O naujomis savo dainomis klausytojams noriu perduoti žinutę: aš už vilką, už paukštį, už medį. Beje, man šis kūrybinis etapas – ir pačiam nauja patirtis. Manau, kad pirmą kartą kūryboje atsirado tokios aiškios temos, tokia žinutė. Žinoma, niekur nedings ir kitos mano dainos – apie meilę Aukštaitijai, moteriai, apie gyvenimo prasmę.
– Kodėl vilkas? Ne banginiai, ne baltos meškos?
– Tai, manau, ir asmeniška. Prisimenu, kai 2007 metais buvau viename verslo seminare, kuriame buvo užduotis: nupiešti gyvūną, kokį jūs matote savyje. Iš karto nupiešiau vilką, man net nereikėjo mąstyti. Aš – vilkas, su visomis jo savybėmis, kartais – gal ir ne visai simpatiškomis. Galvoju, kad aš jų irgi turiu – turiu savyje vilką, man jis artimas. Taip gimė dainos tekstas: aš – baltas vilkas plaukiantis upe, aš – baltas vilkas niekieno palaukėj. Daug prasmių matau vilke.
– O ar teko susidurti su vilku – gamtoje?
– Kažkada esu matęs tik zoologijos sode. Gamtoje tikrai ne. Bet man labai įdomu, domiuosi miškais, kuriuos galima įsigyti, kalbuosi su miškininkais. Jie rodo ir pasakoja, kad viename ar kitame sklype gali būti vilkai. Tarkime, aplink pelkę, kur žmogus neprieina. Vilkas – atsargus, gudrus gyvūnas, todėl taip paprastai jo nepamatysi.
– Spalio mėnesį prasideda jūsų koncertinis turas. Kuo jis bus kitoks be to, kad klausytojai išgirs naujas dainas?
– Šis turas – jau tradicinis ir tam tikri dalykai nesikeis – jis prasidės spalio 15 dieną Pagulbio sodybos (Molėtų r.) kluone, o baigsis antrąją Kalėdų dieną Anykščių kultūros centre. Kalbant apie kitoniškumą, skirsis koncertų forma – iš didelių salių ateiname į mažesnes, labiau kamerines erdves.
Bus akustiniai koncertai – be trankių būgnų, be elektrinės gitaros verksmų. Tai nereiškia, kad visam atsisakau groti su grupe – tikrai ne, tačiau šis koncertinis turas bus be jos. Mažesnės salės man reiškia ir kitokį santykį su publika. Galbūt labiau intymesnį, artimesnį, kuomet galima ne tik dainuoti, bet ir pasikalbėti.
