„Rusijos žvalgyba yra visur. Ir jos propaganda yra visur, ne tik Estijoje, bet ir visame pasaulyje“, - sakė Estijos prezidentas Alaras Karis interviu laikraščiui „Kyiv Independent“ 20-osios metinės Jaltos Europos strategijos (YES) konferencijos Kyjive kuluaruose.
„Šiuo metu viskas vėl labai dramatiškai iškyla į paviršių“, – dienraščiui „Kyiv Independent“ sakė Elisabeth Braw, Atlanto tarybos vyresnioji mokslinė darbuotoja.
Vandenų išbandymas
Gegužės 21 d. Kremliaus interneto svetainėje paskelbtame dekreto projekte skelbiama, kad Rusija vienašališkai perbraižys jūrų sieną su Lietuva ir Suomija Baltijos jūroje.
Tačiau gegužės 22 d. dekreto projektas dingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė.
Kremlius viešai nepaaiškino, kodėl jis buvo pašalintas, tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tai pavadino „akivaizdžia eskalacija prieš NATO ir ES“.
Praėjus dienai po dekreto projekto dingimo, dingo ir plūdurai Narvos upėje, žymintys Rusijos ir Estijos teritorijų atskyrimą.
Abi šalys dėl plūdurų vietos susitarė 2022 m., tačiau vėliau Kremlius atsitraukė ir užginčijo daugiau kaip pusės iš 250 žymeklių vietą, kuriuos Rusijos pasieniečiai gegužės 23 d. vienašališkai pradėjo šalinti nepateikdami paaiškinimo.
Tuometinė Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas pavadino tai „pasienio incidentu“ ir sakė, kad šis įvykis tiriamas.
„Jūs matote gana daug pokyčių Baltijos šalyse. Mes stengiamės įtikinti savo žmones daugiau lėšų skirti gynybai, statyti gamyklas, daugiau bendradarbiauti su Ukraina ir sužinoti viską, ką galime, nes jaučiame, kad jei Ukraina nesugebės sustabdyti rusų, tai rusai nesustos, ir kas žino, kas bus toliau“, – išskirtiniame interviu laikraščiui „Kyiv Independent“ sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Panašų susirūpinimą išreiškė ir Latvijos gynybos ministras.
„Šiuo metu esame hibridiniame konflikte“, – rugpjūčio 23 d. „Kyiv Independent“ sakė Latvijos gynybos ministras Andris Spruds.
„Deja, su tokiu kaimynu susiduriame“, – pridūrė jis.
Trikdantis signalas
Rusija jau daugiau nei dešimtmetį įtariama tyčia trukdanti komercinių orlaivių GPS sistemas, tačiau pastaraisiais mėnesiais incidentų virš Baltijos jūros regiono padaugėjo.
Balandžio mėnesį laikraščio „The Sun“ pranešime, parengtame remiantis svetainės „GPSJAM.org“ duomenimis, teigiama, kad nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio apie problemas virš Baltijos jūros pranešė apie 46 tūkst. orlaivių, iš kurių dauguma įvyko Rytų Europoje, netoli sienų su Rusija.
Dėl kai kurių incidentų lėktuvai turėjo apsisukti skrydžio viduryje. Incidentą patyrė net lėktuvas, skraidinęs Jungtinės Karalystės gynybos sekretorių.
Apibūdindamas šį reiškinį šių metų pradžioje, G. Landsbergis sakė, kad šis reiškinys „tampa pernelyg pavojingas, kad jį būtų galima ignoruoti“.
Nors beveik neįmanoma galutinai įrodyti, kas atsakingas už GPS trikdymą, kai kurie karinės paskirties modeliai blokuoja signalą nuo tos vietos, kurioje jie yra dislokuoti, iki 350 kilometrų atstumu.
Tai reiškia, kad norint užblokuoti GPS signalus virš Baltijos jūros, slopintuvas turėtų būti įrengtas vienoje iš ją supančių šalių. Lieka viena akivaizdi kandidatė – Rusija.
Baltijos šalys taip pat aktyviai kovoja su įvairiomis kitomis atakomis, įskaitant kibernetines.
„Kibernetinėms atakoms buvome pasirengę gana seniai, nes jos prasidėjo 2007 metais. Taip pat pradedame įtikinėti ir Vakarų šalis, kad tai labai svarbus klausimas“, – sakė Estijos prezidentas A. Karis laikraščiui „Kyiv Independent“.
Kariniai ketinimai
Dar gegužės mėnesį grėsmingą perspėjimą paskelbė naujausia NATO narė Švedija.
Vyriausiasis Švedijos ginkluotųjų pajėgų vadas Micael Bydenas sakė, kad Vladimiras Putinas gali siekti dominuoti Baltijos jūroje ir yra nukreipęs savo žvilgsnį į Švedijos Gotlando salą.
Gotlandas, esantis maždaug už 330 kilometrų į šiaurę nuo Rusijos eksklavo Kaliningrado, yra didžiausia Švedijos sala, o jo centrinė padėtis reiškia, kad jis strategiškai yra labai svarbus Baltijos jūroje.
„Kas kontroliuoja Gotlandą, tas kontroliuoja Baltijos jūrą“, – sakė M. Bydenas.
Birželio mėnesį Juodojoje jūroje vykusios NATO karinės pratybos dar kartą priminė, kaip stipriai per trumpą laiką viskas pasikeitė. Dvidešimt NATO valstybių narių, tarp jų neseniai prisijungusios Švedija ir Suomija, į pratybas delegavo 9 tūkst. karių, 50 laivų ir 45 orlaivius.
Ką Rusija turi regione?
Rusija turi ne tik tiesioginį priėjimą prie Baltijos jūros per savo labiausiai į rytus nutolusį Suomijos įlankos ruožą, bet ir Kaliningrado eksklavą – nedidelį žemės gabalėlį, įsiterpusį tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Rusijos Baltijos jūros laivyno būstinė ir pagrindinė bazė yra Kaliningrade, o kita bazė – Baltijske.
Vakarų analitikai Baltijos jūros laivyno dydį ir galią apibūdina kaip „šiek tiek ribotą“, o kai 2023 m. rugpjūtį Rusija Baltijos jūroje rengė karines pratybas, Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, jose turėjo dalyvauti apie 30 karo laivų ir katerių.
Tačiau tai dar ne viskas, ką Rusija turi Kaliningrade.
„Kaliningradas iš esmės yra Rusijos ginklų sandėlis, jame yra daug naudojamos, o ne tik sandėliuojamos karinės įrangos“, – sakė E. Braw.
Remiantis 2023 m. gruodžio mėnesio Carnegie Endowment for International Peace (angl. Karnegio tarptautinės taikos fondo) straipsniu, Rusija pastaraisiais metais eksklave sukaupė didžiulį ginklų arsenalą, kurį sudaro „sparnuotosios raketos, raketos žemė-oras ir branduoliniai ginklai“.
Kas vyksta?
Neturint tiesioginio ryšio su Kremliumi, to tiksliai pasakyti neįmanoma, o ekspertų nuomonės svyruoja nuo eskaluojamo hibridinio karo iki atviro ketinimo įsiveržti į Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Aukščiausi visų trijų valstybių pareigūnai puikiai supranta tokią galimybę.
„Susumavus karių, raketų, tankų ir pinigų skaičių, Rusija nė iš tolo neprilygsta tokiai galiai, kokia ji buvo Sovietų Sąjungos laikais, kai galėjo prilygti NATO, – sakė G. Landsbergis laikraščiui „Kyiv Independent“. – Realiuose kariniuose scenarijuose ji yra nepalyginama. NATO galėtų parblokšti Rusiją“.
„Tačiau rusai to nesitiki. Jie tikisi – kaip jie patys sau tai aiškina – demokratinio silpnumo, nesugebėjimo priimti sprendimų, nuomonių skirtumų“, – pridūrė jis.
Visus 2024 m. Vakarų ir NATO pareigūnai skambino pavojaus varpais dėl Rusijos ekspansionistinių ambicijų už Ukrainos ribų.
Danijos gynybos ministras Troelsas Lundas Poulsenas vasario 9 d. pareiškė, kad Rusija gali užpulti NATO „per trejus–penkerius metus“.
Po dienos aukščiausio rango Vokietijos generolas pareiškė, kad Vokietija turėtų būti pasirengusi karui su Rusija per ateinančius penkerius metus. Tą patį mėnesį aukštas Estijos pareigūnas laikraščiui „Financial Times“ (FT) teigė, kad Rusijos „ketinimai ir galimybės“ iki dešimtmečio pabaigos užpulti NATO yra „beveik vieninga nuomonė“ kariniame aljanse.
Jei šis teiginys yra tikslus, Baltijos šalys atsiduria šių ateities scenarijų taikiklyje dėl savo geografinės padėties.
Nors popieriuje NATO yra daug galingesnė už Rusiją, daktaras Janas Kallbergas, Europos politikos analizės centro Vašingtone vyresnysis mokslinis darbuotojas ir Kariuomenės kibernetinio instituto Vest Pointe darbuotojas, teigė, kad Kremlius, norėdamas tai kompensuoti, gali tikėtis neveiksmingo ir nenuoseklaus karinio bloko atsako.
„Galbūt jie mano, kad Vakarų vadovybė nėra pakankamai tvirta, kad galėtų atsilaikyti, kai reikalai iš tikrųjų pakryps į blogąją pusę, – sakė jis laikraščiui „Kyiv Independent“. – Jie gali manyti, kad gali veikti greitai ir Vakarai neturės laiko generuoti pajėgų regione, o jie, turėdami nedaug priemonių, gali tiesiog užimti Baltijos šalis“.
„Jų lažybos yra dėl to, kad Vakarų vadovybė nusileis“, – sakė J. Kallbergas.
Praėjus dviem dienoms po J. Kallbergo pokalbio su „Kyiv Independent“, Rusijos analitinis centras, turintis didelę įtaką Kremliaus politikai, pareiškė, kad Maskva turėtų apsvarstyti galimybę surengti „demonstratyvų“ branduolinį sprogimą, kad atgrasytų Vakarus nuo leidimo panaudoti savo ginklus smūgiams Rusijos viduje.
Toks branduolinis scenarijus, pasak kai kurių Vakarų pareigūnų, jau yra pakankamas, kad sukeltų JAV tokį nerimą, jog Vašingtonas ėmėsi prevencinių veiksmų, kad užkirstų jam kelią.
„Rusija puikiai žino, kad ji nėra vienintelė branduolinė galia Europoje ir pasaulyje. Nemanau, kad mes ketiname išbandyti branduolinę ataką prieš kurią nors šalį“, – sakė Estijos prezidentas A. Karis.
Latvijos užsienio reikalų ministras A. Spruds taip pat vertino pamatuotai, sakydamas, kad Latvijai ir kitoms Baltijos šalims tai „nieko naujo“.
„Mums nėra reikalo panikuoti, nes prie hibridinių veiksmų jau esame pripratę daugelį metų, – sakė jis. – Tai kibernetinės atakos, ginkluota nelegali migracija, dezinformacijos kampanijos, kai kurie incidentai prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą. Taigi tai matėme ir patiriame nuolat“.
Ar Rusija nori karo Baltijos jūros regione?
Kad ir kokia nerimą kelianti būtų tolesnių Rusijos invazijų, jūrų puolimų ir demonstratyvių branduolinių sprogimų perspektyva, E. Braw įspėja pernelyg nesiimti ieškoti atvirų karinės agresijos požymių.
„Atvirai kalbant, nemanau, kad Baltijos šalių užgrobimas yra pirmasis Rusijos tikslas“, – sakė ji.
„Jei įsiveržiate į šalį, jei ją sugriaunate, ji tampa jūsų nuosavybe, o okupuotos teritorijos užėmimas ir administravimas yra labai sudėtingas, kaip Rusija mato Ukrainoje. Manau, kad jų silpninimas, destabilizavimas ir pavertimas daugeliu atžvilgių žlugusiomis valstybėmis yra labiau tai, ko Rusija nori“, – pridūrė E. Braw.
Tokius dalykus, kaip GPS trukdžių primetimas ir paslaptingai dingstantys dekretai dėl jūrų sienų, E. Braw vadina veiksmais, kuriais siekiama gaišti Baltijos šalių vyriausybių laiką ir išteklius ir „priversti jas nežinoti, kas bus toliau“.
„Taip siekiama sukurti paranojos ir nepilnavertiškumo jausmą, kai galiausiai sakoma, kad „mes tiesiog turime gyventi su didele Rusijos įtaka regione“, – pridūrė ji.
E. Braw taip pat pabrėžia, kad NATO mažai ką gali padaryti dėl tokių dalykų, nes ji įsteigta tik reaguoti į atvirą karinę agresiją.
„Rusai ir anksčiau pasižymėjo išradingumu, tai jiems puikiai sekasi, – sakė ji. – Jie sugalvoja įvairių būdų, kaip pakenkti kitoms šalims, pasiekti savo tikslų, ir tai daro nesilaikydami 5 straipsnio slenksčio, o tai reiškia, kad nukentėjusioms šalims sunku reaguoti“.
J. Kallbergas sutinka, kad jei situacija Baltijos jūroje dar labiau paaštrės, tai, kas bus toliau, nebus atviras karo paskelbimas, bet kažkas, kas skirta išbandyti NATO atsaką.
„Mums labai svarbu išlaikyti šį transatlantinį ryšį. Kalbant apie gynybą, JAV šiuo atveju turėtų būti numeris vienas (pirmaujanti)“, – sakė prezidentas A. Karis.
