Pastaruoju metu gerėjančiais Baltarusijos ir Lietuvos bei Europos Sąjungos (ES) santykiais galima pasidžiaugti, tačiau jau šiandien tenka spręsti vos ne filosofinį klausimą: ar norėdama ugdyti nepriklausomą ir europietišką Baltarusiją, ES galės toleruoti Aleksandro Lukašenkos režimą?
Buferinė zona
Ką mums, o tuo pačiu ir visai Europai reiškia Baltarusija? Ar tai - potencialus ekonominis partneris? Visuomenė, kurią reikia mokyti vakarietiškos demokratijos vertybių? O gal tai nenuspėjamas autoritarinis režimas, keliantis mums karinę grėsmę?
Atsižvelgiant į mūsų regiono specifiką, pirmiausia - Rusijos artumą, Baltarusijos ateities vizija Lietuvai palieka tik dvi galimybes: arba ateityje mūsų rytinė kaimynė bus nepriklausoma ir savarankiška Baltarusijos valstybė (neatsižvelgiant į tai, ar ji bus demokratiška, ar ne), arba rytuose mes ribosimės su Rusijos Minsko gubernija. Baltarusijos ir Rusijos sąjungos sutartis, Maskvos akimis, preziumuoja tik tokią Baltarusijos ateitį.
Teneįsižeidžia baltarusiai, bet jų šalis mums yra buferinė zona, skirianti nuo Rusijos, panašiai kaip Suomija, Baltijos šalys, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir Rumunija buvo buferiu, dengiančiu visą Europą nuo bolševikų XX amžiaus pradžioje.
Visi kiti aspektai išplaukia būtent iš to, kas valdys Baltarusiją: patys baltarusiai, ar Maskva, be kurios įtakos įvertinimo neverta net pradėti kalbos apie tolesnius ES ir Baltarusijos santykius.
Nepriklausomybės gynėjas
Ilgus metus ES tiesiog ignoravo Baltarusiją. Neva, demokratijos ir laisvių kupina Europa negali normaliai bendrauti su diktatoriumi A.Lukašenka. Ekonominiai santykiai kartas nuo karto išgyvendavo pakilimus arba nuosmūkius, tačiau apskritai politika Minsko atžvilgiu buvo labai pasyvi. Netgi Baltarusijos opozicija metams bėgant sulaukdavo vis mažiau dėmesio ir paramos iš Vakarų.
Tuo metu Maskva siekė išnaudoti šį pasyvumą ir įtvirtinti savo įtaką Baltarusijoje. Palaipsniui A.Lukašenka, kadaise pats iškėlęs sąjungos su Rusija idėją, ėmė vis labiau jos kratytis. Dabar A.Lukašenkos režimas virto savotišku Baltarusijos nepriklausomybės garantu. Paradokso čia nėra. Boriso Jelcino laikais Rusija nebuvo tokia agresyvi ir sąjunga su ja A.Lukašenkai siūlė viliojančią galimybę tapti naujos sąjunginės valstybės vadovu. Tačiau Vladimiro Putino Rusija - visiškai kitokia.
Baltarusijos prezidentas supranta, kad įgyvendinus sąjunginę sutartį jo valdžiai ateis galas. Maskva jau seniai leido suprasti, jog įtraukusi Baltarusiją į savo sudėtį ji netoleruos jokių vietos karaliukų.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad posovietinėje erdvėje būtent mažiausiai demokratiškos valstybės geriausiai atsilaikė prieš Rusijos įtakos ekspansiją. Tai akivaizdžiai rodo Turkmėnistano, Kazachstano ir Azerbaidžano pavyzdžiai. Taigi A.Lukašenka - ne unikumas, o taisyklės patvirtinimas.
Problema Europai
Siekdama gerinti santykius su Baltarusija, ES ir pirmiausia - Lietuva susiduria su moraline problema: ar galima dėl šių santykių toleruoti A.Lukašenkos režimą? O gal reikia reikalauti besąlygiško šalies demokratizavimo? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra.
Žinoma, būtina skatinti Baltarusijos demokratiją, kad kada nors ši šalis taptų tikrai europietiška valstybe, dėl aukštesnės visuomenės savimonės saugančia savo nepriklausomybę. Bet dabartinėmis sąlygomis tai, deja, utopija.
Galime mėginti įsivaizduoti, kad A.Lukašenkos režimas ima ir pasiduoda bei pradeda žaisti "pagal taisykles": gražina žodžio laisvę spaudai, pradeda rengti tikrai laisvus ir demokratiškus rinkimus, žodžiu, ima elgtis taip, kaip tikisi demokratinis pasaulis. Kokios būtų pasekmės? Demokratijos triumfas ir laisvos visuomenės sukūrimas? Ne. Į Baltarusiją plūsteltų neoficialūs rusiškų pinigų srautai, ir kol Europa džiaugtųsi "demokratija", Maskva užtikrintų, kad rinkimus laimėtų tos politinės jėgos, kurios nedelsiant imtųsi sąjunginės sutarties įgyvendinimo. Kol kas A.Lukašenka visomis išgalėmis tam priešinasi.
Reikia laiko
Toleruoti tokio režimo, koks jis yra dabar, Europa taip pat negali. Tai būtų tolygu išdavystei tų principų, kuriuos mes aukštiname. Bet gal galima surasti pragmatišką kompromisą? Jei A.Lukašenka sutiktų palaipsniui vykdyti demokratines reformas? Galbūt tokiu atveju su juo būtų galima tęsti dialogą. A.Lukašenkai reikalinga Europa, nes ji yra pagrindinė baltarusiško eksporto rinka. Kol A.Lukašenka gauna lėšų už eksportuojamą produkciją, tol režimas gali mokėti algas ir pensijas bei palaikyti socialinės gerovės iliuziją.
Skirtingai nuo ukrainiečių, gruzinų, kazachų ir netgi rusų, Baltarusijos visuomenėje labai menkai ugdyta tautinė savimonė. Anksčiau A.Lukašenkai ji buvo neparanki, o dabar tokiai švietėjiškai veiklai reikia laiko. Todėl minėtas ekonominis veiksnys lemiamas. Ką jau ką, o aktyviau plėtoti ūkinius santykius su Minsku, ES tikrai gali. Ekonomikos augimas galėtų suteikti Baltarusijai taip reikalingo laiko, kol užaugs nauja karta, vadinanti save Baltarusijos valstybės piliečiais ir nebeklejojanti legendomis apie "vieną tautą" su Rusija.
Aidanas PRALEIKA
