Vyras neseniai buvo deportuotas iš šalies – vien todėl, kad dalyvavo protesto akcijose. Prieš tai jam dar teko metus išbūti kalėjime, mat valdžiai neįtiko jo pilietinis požiūris. Pasinaudojęs tuo, kad kubietis taip ir nebuvo gavęs Baltarusijos pilietybės, režimas jį paprasčiausiai išvarė iš šalies.
R. Kasanueva jaudinanti atsisveikinimo su sūnumi oro uoste akimirka pateko į kadrą. Anot jo paties, tuo metu jis norėjo 11-mečiui pasakyti ką nors labai svarbaus, bet buvo labai sunku. Kada kitą sykį išvys savo vaiką, jis kol kas nežino, o šiuo metu yra atsidūręs „tranzitinėje“ Maskvoje. Į savo tėvynę Kubą vyras grįžti baiminasi, ypač po pokalbio su šios šalies konsulu Baltarusijoje.
Negalėjo likti abejingas įvykiams Baltarusijoje
1991-aisiais kubietis Roberto Kasanueva atvyko kartu su savo baltaruse žmona į jos gimtinę. Gimtinėje baigęs menų studijas greit įsidarbino grafikos dizaineriu, išmoko rusų kalbą, susilaukė vaikų ir liko gyventi šalyje.
Praėjus daugeliui metų jis atsidūrė liūdnai pagarsėjusiame „Okrestino“ tardymo izoliatoriuje, kur praleido daugiau nei metus, pažymima „Mediazona“.
Pasak kubiečio, 2020-aisiais jam tiesiog prasiveržė pilietiniai jausmai. „Arba sakau, kad manęs tai neliečia, ir tada tampu pasyviu bendrininku visos šitos neteisybės, apsimesdamas, kad „namo namo kraštutinis“, arba užimu labiau baltarusišką poziciją ir darau viską, kad tai išspręsčiau“, – aiškino jis.
R. Kasanuevą piktino pati situacija, kai jo vaikai galėjo atsidurti tardymo izoliatoriuje net nedalyvaudami protestuose, o tiesiog išėjus produktų į parduotuvę.
„Aš norėjau išsaugoti veidą, likti sąžiningu prieš save patį, pažiūrėti į save ir pasakyti, kad padariau viską, ką galėjau. Aš nesu superherojus, neturiu supergalių. Aš paprastas žmogus, kuris su visu tuo nesutinka. Aš negaliu taikstytis su tuo, kad paprasti piliečiai, kurie nėra jokia grėsmė jėgos struktūroms – nors teisingiau jas būtų vadinti „silpnumo struktūromis“ – būtų žudomi ar žalojami. Tai chaosas, ir taikstytis su tuo yra gėdinga. Čia jau net nebesvarbu, užsienietis tu ar ne – tu išlieki žmogumi“, – pasakojo dabar Maskvoje laikinai gyvenantis kubietis.
55-erių vyras vaikų susilaukė nuo skirtingų moterų, jo dukra ir vyresnysis sūnus yra jau suaugę ir į savo tėvo opozicinę veiklą žiūrėjo supratingai, nors ir perspėjo dėl galimo pavojaus. Sunkiausia buvo dabar 11-os Albertikui, kuris „iki šiol šokiruotas“.
„Man itin skaudu matyti jį tokios būklės ir suvokti, kad aš niekaip negaliu jam padėti. Visokie tėviški patarimai čia neveikia: aš suprantu, kad negaliu savo mažam vaikui pasakyti: „Neverk, nes berniukai neverkia“. Tai yra kvailystė. Aš negaliu pasakyti: „Viskas jau baigta, praėjo“ – nes nesibaigė ir nepraėjo. Ir aš nežinau, kiek tai užtruks“, – širdgėlą liejo metus su vaiku negalėjęs bendrauti R. Kasanueva.
Metus praleido kalėjime
Kubietį sulaikė tiesiog gatvėje, dar net neprasidėjus protesto akcijai, tiesiog kartu su kitais ėjusiais šaligatviu žmonėmis sugrūdo į autobusą ir nuvežė į tardymo izoliatorių. „Konvejeriu“ skyrė 15 parų kalėjimo bausmę, o kadangi jis dar buvo ir užsienietis, tai pažadėjo jį deportuoti.
Kalėjime R. Kasanueva užtruko dėl teisinių batalijų, kuomet teko „tempti laiką“ prašant oficialaus prieglobsčio pačioje Baltarusijoje vien tam, kad būtų galima susitvarkyti dokumentus, kurių jis neturėjo. Kai tik sužinojo, kad turi naują kubietišką pasą, jis atsiėmė prieglobsčio prašymą ir buvo deportuotas su draudimu 3 metus grįžti į Baltarusiją.
Tam, kad pasimatytų su sūnumi kubietis kalėjime buvo paskelbęs bado akciją – 7 dienas nieko nevalgė ir negėrė. Tik tuomet jam buvo suteikta galimybė pusvalandį pabendrauti su savo nepilnamečiu vaiku. Viso per tuos metus savo sūnų jis matė triskart – dar du kartus jam pavyko su juo susisiekti, kuomet dėl problemų su sveikata buvo vežamas į ligoninę.
Paskutinį sykį sūnų jis matė jau gruodžio 10-ąją, oro uoste, kur palydimas milicijos, buvo įsodintas į lėktuvą.
На фото прощание кубинца Роберта Вальдеса Касануеву с сыном перед принудительной депортацией из Беларуси.
11 ноября 2020 он был задержан после марша и больше года провел в ИВС в ожидании выдворения.
В Беларуси у него остается семья и трое детей. Он прожил здесь 30 лет. pic.twitter.com/KzgtJdapgvREKLAMA— Крис (@kryscina_by) December 11, 2021
„Aš norėjau pasakyti ką nors svarbaus, tačiau nebuvo žodžių. Aš negalėjau pasakyti, kad viskas greitai baigsis. Ir, kad vyrai neverkia, taip pat. Nebuvo tokių žodžių, kurie jį nuramintų, – „Zerkalo“ pasakojo Roberto. – Viskas, ką aš galėjau pasakyti, kad aš jį beprotiškai myliu ir, kad ir kas benutiktų, visada būsiu šalia. Ne fiziškai, o dvasiškai. Dalis manęs yra visada su juo, o jo – su manimi“.
R. Kasanuevos teigimu, sūnus stengėsi nepravirkti.
Nepaisant visko, kas per pastaruosius metus nutiko Roberto gyvenime, kubietis aiškino, kad būtų elgęsis lygiai taip pat, jeigu situacija pasikartotų. „Mes visi turime galiojimo laiką. Mes ateiname į šį pasaulį, gyvename ir išeiname. Ir viskas, ko mes pasiekiame – darbas, butas, susitarimai, – mes to su savimi nepasiimame. Po mūsų lieka tik mūsų žodžiai ir poelgiai, – aiškino jis. – Yra dalykai, kurių negalima pateisinti. Mušti žmones nėra gerai, tuo labiau kai jie nekelia grėsmės. O jeigu aš pasakysiu, kad tai yra leidžiama, tapsiu bendrininku. Todėl, kokios čia bebūtų pasekmės, mano veiksmai nėra tuo apjuodinti. Mano sąžinė yra švari. Aš tris šimtus kartų taip pat pasielgčiau“.
