Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai kuo toliau tuo sunkiau sekasi valdyti ne tik ekonomiką, bet, kas jam svarbiausia, ir savo piliečius. Jau kuris laikas šalyje vyksta tylaus protesto akcijos – be šūkių, be kalbų – vien plojimai. Vien šį trečiadienį Baltarusijoje sulaikyta virš šimto tylaus protesto akcijų dalyvių.
Juos dažniausiai terorizuoja civiliais rūbais apsirengę milicininkai bei saugumo darbuotojai. Žmonės mušami, grūdami į milicijos mašinas, naudojamos ašarinės dujos. Nesvarbu, jog Baltarusijos konstitucija garantuoja susirinkimų laisvę.
Nuo pat atėjimo į valdžią A. Lukašenkai negaliojo įstatymai, o konstituciją jis kaitaliojo taip, jog jo nebūtų įmanoma pašalinti iš valdžios. Jeigu įstatymiškai nebuvo galima savo neribotos valdžios kaip nors pridengti, tikri ir tariami priešininkai „dingdavo“ arba, kitaip tariant, buvo nužudomi.
Mirties eskadronų, šalinusių A. Lukašenkos priešininkus, buvimas niekam ne paslaptis. Todėl tik naivuoliai gali klausti, kur, sakykim, dingo vienas ryškiausių posovietinės Baltarusijos politikų, bandęs teisiniais būdais mesti iššūkį A. Lukašenkai, Viktoras Gončaras? Kur dingo žurnalistas Dimitrijus Zavadskis bei kiti. Visiems ir visų pirma pačiam A. Lukašenkai yra aišku, jog jie, kaip politiniai priešininkai, buvo nužudyti.
Sunku ginčytis su tvirtinimais, jog Baltarusija visą laiką po TSRS subyrėjimo buvo stabili ekonomika. Tačiau tas stabilumas, kai šalyje nevyko jokios reformos, o užsienio investicijos lygios nuliui, primena vadinamo brandaus socializmo TSRS stabilumą – visiems po mažai, bet vienodai. Rusijai užveržus ekonominius varžtus, stebuklas subliūško. Be to, pats A. Lukašenka pernai metų prezidentinės kampanijos metu didino atlyginimus bei visokias išmokas, taip atvirai papirkinėdamas rinkėjus.
Brandaus lukašenkinio socializmo laikai baigėsi, artėja ūkinis šalies žlugimas. Tai rodo ir devalvuoti Baltarusijos pinigai, ir šluojamos parduotuvių vitrinos. A. Lukašenka tai supranta. Jis puikiai žino, jog laiku nemokant pensijų bei atlyginimų – o tai buvo kertinis jo režimo akmuo – jo dienos suskaičiuotos. Todėl net tylių protestų valdžia pakęsti negali.
Ilgai valdžioje išsilaikęs A. Lukašenka turi puikią uoslę, ypač kai tai liečia jo buvimą valdžioje, ir supranta, jog tylios protesto akcijos yra tik pradžia. Galas ateis tada, kai jau netyliai į gatves išeis pensininkai bei Minsko gamyklų darbininkai. Tai nereiškia, jog rėžimas žlugs rytoj ar po mėnesio, bet vargu ar A. Lukašenkos šešiametis sūnus paveldės Baltarusijos prezidento sostą.
Kokia ateitis laukia dabartinio prezidento? A. Lukašenka tikrai negrįš ten, iš kur jis atėjo į politiką, tai yra į Mogiliovo srities, Šklovsko rajono, tarybinio ūkio „Gorodec“ vadovo pareigas. Jis taip pat neskelbs jokių neeilinių rinkimų, kuriuos krizės metu pralaimėtų. Jau vien dėl to, jog dėl padarytų nusikaltimų atsidurtų teIsiamųjų suole. Ji nebėgs į Vakarus, kur ir taip negali įvažiuoti, nes negauna vizos. Lieka Rusija, bet nei Vladimiras Putinas, nei Dmitrijus Medvedevas Minsko valdovui simpatijų nejaučia, nors gal ir priglaustų vien iš pasigailėjimo.
Todėl Baltarusijos vadovui lieka viena, beveik neįgyvendinama užduotis – bet kokiu būdu išsilaikyti valdžioje. Į istoriją jis, be abejonės, jau pateko. Tačiau kaip vienas iš perestrojkos laikų išsišokėlių, ciniškai ir nesiskaitydamas su priemonėmis sugebėjusių tiek ilgai išsilaikyti valdžioje, jog gali būti lyginamas nebent su Vidurio Azijos respublikų vadovais. Tačiau nė vienas iš jų vis tik vienu šuoliu nešoko iš tarybinio ūkio vadovo kėdės į šalies prezidento pareigas. Tai daug ką sako ne tik apie A. Lukašenką, bet, deja, ir apie pačia Baltarusijos visuomenę.
Valentinas Mitė
