Energetinis saugumas – vienas svarbiausių aspektų kompleksinėje valstybės saugumo šiuolaikiniame pasaulyje sampratoje. Baltarusijoje šis aspektas yra susijęs ne tik su tiesioginiu valstybės saugumu, bet ir su valdančiojo režimo stabilumu.
Tai ypač aktualu dabar, kai Aleksandras Lukašenka, norisi tikėtis, galutinai prarado Europos pasitikėjimą.Baltarusija energetikos klausimais faktiškai yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Kilus kokiam nors naujam energetiniam Maskvos ir Minsko konfliktui (tokiam kaip anksčiau įsiplieskę dujų ar naftos „karai“) Baltarusija nebegalės tikėtis gauti iš Europos pusės net moralinio palaikymo. Viskas, kas belieka A. Lukašenkai – pasitikėti tik savo jėgomis.
Izoliacionizmas – būdinga diktatoriškų režimų taktika. Ne visada šios taktikos pasirinkimas būna sąmoningas. Keletą pastarųjų metų atrodė, kad oficialusis Minskas stengiasi sumažinti savo atskirtį (pirmiausia nuo Vakarų pasaulio). Šios pastangos iš dalies buvo sėkmingos (pavyzdžiui, Baltarusijai buvo pasiūlyta prisijungti prie Europos Sąjungos „Rytų partnerystės“ programos). Tačiau įžūlūs ir brutalūs valdžios veiksmai po šalies prezidento rinkimų praeitų metų gruodžio mėnesį vėl nugrūdo šalį atgal – tarp pasaulio pastumdėlių.
Izoliacionizmas Baltarusijos energetiniame saugume iš dalies padiktuotas objektyvių priežasčių. A. Lukašenka ne kartą yra pareiškęs, kad „Baltarusijos energetinis saugumas pirmiausia turi būti grindžiamas vidiniais resursais“. Tokie pareiškimai parodo, kad Baltarusijos vadovas nepasitiki nei Europa (kuri mainais už paramą reikalauja režimo demokratėjimo), nei Rusija (kuri pavertė energetinį šantažą vienu iš įprastų savo politikos įrankių).
Šiandien Baltarusija negali pasigirti energetine nepriklausomybe. Apie 94 proc. energijos joje gaminama naudojant gamtines dujas, o jų pagrindinis tiekėjas yra Rusija. Labai svarbi Minskui ir Rusijos nafta, kuri keliauja į Mozyriaus ir Novopolocko naftos perdirbimo gamyklas. Tai ilgą laiką leisdavo Baltarusijai papildomai užsidirbti iš naftos produktų eksporto, bet Rusija pareikalavo iš Minsko, kad už parduodamus į užsienį naftos produktus jis sumokėtų muito mokestį.
Baltarusija turi du pagrindinius galimus savo energetinio saugumo stiprinimo kelius. Vienas jų – bandyti diversifikuoti energetinių išteklių tiekimo kelius, tapti atviresne pasauliui, o kitas – didinti savo vidinius energetinius resursus.
Pavyzdžiui, už pirmą kelią aktyviai pasisakė Mizeso mokslinio tyrimo centro vadovas ekonomistas Jaroslavas Romančiukas. Savo straipsnyje „10 žingsnių Baltarusijos energetinio saugumo link“ jis ragino valdžią nekovoti dėl pigių rusiškų dujų, o diversifikuoti ir liberalizuoti šalies energetinių išteklių rinką [http://liberty-belarus.info/]. Įdomu tai, kad vienas iš siūlytų žingsnių buvo įsijungti Baltarusijai kartu su Estija ir Latvija į naujos atominės jėgainės statybų projektą Lietuvoje (deja, šis projektas vis dar stokoja konkretumo, o tai kelia problemų jau Lietuvos energetiniam saugumui). Dar prieš metus ar daugiau toks kelias atrodė įmanomas (nors ir naivu būtų tikėtis, kad Baltarusijos „šeimininkas“ būtų jį pasirinkęs), tačiau šiandien apie tai jau neverta kalbėti, nes Europa pagrįstai beveik visomis kryptimis užveria duris bendradarbiavimui su A. Lukašenka.
Tačiau tai nereiškia, kad A. Lukašenkos režimas nesiekia užtikrinti energetinio šalies saugumo. Tam tikri veiksmai ta linkme vis dėlto daromi. Vienas svarbiausių energetinio saugumo projektų yra Astravo (Ostroveco) atominės jėgainės statyba. Tiesa, šis projektas tiesiogiai susijęs su Rusija, kuri yra šio projekto partnerė. Praėjusių metų rudenį, kai Maskva vykdė kietą informacinį puolimą prieš A. Lukašenką ir jo režimą, atrodė, kad jėgainė gali taip ir neiškilti. Tačiau šiandien Baltarusija ir Rusija vėl draugauja, tad kol kas projektui įgyvendinti didesnių kliūčių nėra (nebent kiltų nauji informaciniai ar energetiniai konfliktai, kurie, žinant abiejų partnerių charakterį, galimi ateityje).
Kaip teigiama Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje [http://www.mfa.gov.by/ru/multilateral/approaches/energy/], būtinybę plėtoti šalyje atominę energetiką lemia keturi veiksniai:
- menkas savų kuro (energetinių išteklių) resursų kiekis;
- būtinybė diversifikuoti energijos išteklių šaltinius ir atsisakyti dalies importuojamų energijos šaltinių – gamtinių dujų ir naftos;
- galimybė sumažinti Baltarusijoje gaminamos elektros energijos savikainą;
- galimybė pradėti gaminti elektros energiją eksportui.
Planuojama pastatyti du Astravo atominės jėgainės blokus. Pirmasis turėtų iškilti 2016 m., antrasis – 2018 metais. Bendras abiejų blokų galingumas turėtų būti apie 2,4 tūkst. megavatų (palyginimui: uždarytos Ignalinos AE galia buvo 3 tūkst. megavatų). Planuojama, kad Astravo atominė elektrinė bus eksploatuojama iki 2078 metų. Kaip prieš metus internetinėje naujienų agentūros „Belta“ konferencijoje teigė Baltarusijos energetikos ministro pavaduotojas Michailas Michadiukas, pastačius ne tik atominę elektrinę, bet ir dar kelias anglimis kūrenamas elektros jėgaines, Baltarusijai turėtų pavykti sumažinti gamtinių dujų poreikį savo energetinėje sistemoje nuo 94 proc. (2008 m. duomenimis) iki 55 proc. 2020 metais [http://www.belta.by/ru/conference/i_94.html].
Prie energetinio saugumo klausimo galima priskirti ir Baltarusijos pastangas rasti alternatyvą rusiškai naftai. Nors, daugumos ekspertų nuomone, realios alternatyvos jai kol kas nėra, A. Lukašenkai pavyko pasiekti tam tikrą propagandinę pergalę, kai jis susitarė dėl naftos iš Venesuelos importo. Tačiau negalima teigti, kad tai yra pigesnis ar labiau patikimas variantas. Nafta keliauja tanklaiviais iki Ukrainos uostų, o tada geležinkeliu į Baltarusiją. Be to, Minskas ieško ir kitų naftos pristatymo į Baltarusiją kelių. Kalbama apie tai, kad tanklaiviai galėtų plaukti į vieną iš Baltijos šalių uostų. Pavyzdžiui, praeitų metų vasaros pabaigoje eksperimentinę naftos iš Venesuelos siuntą priėmė Klaipėdos uostas.
Bet kuriuo atveju naftos iš Venesuelos kelias yra ilgas, sudėtingas ir gana brangus. Sunku tiksliai pasakyti, kiek iš tikrųjų Baltarusijai kainuoja Venesuelos nafta ir ar importuoti ją yra naudingiau negu pirkti iš Rusijos. Įvairiose publikacijose galima aptikti nemažai mėginimų paskaičiuoti tikrąją Venesuelos ir Rusijos naftos, pasiekiančios Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklas, kainą, tačiau straipsnio autoriui nepavyko aptikti paskaičiavimo, kuris atrodytų tikrai patikimas (šioje lygtyje pernelyg daug nežinomųjų ir apytikrių skaičių).
Dažniausiai daroma išvada, kad iš ekonominės pusės Baltarusijai yra naudingiau pirkti rusišką naftą, tačiau Venesuelos naftos eksportas (2011 m. Minskas planuoja nupirkti Venesueloje 10 mln. tonų naftos, o tai yra maždaug pusė visos per metus Baltarusijoje perdirbamos naftos) yra naudingas A. Lukašenkai strategiškai ir psichologiškai. Taip jis parodo Rusijai, kad Baltarusija yra pajėgi rasti pakaitalą rusiškai naftai.
Tam tikras dėmesys Baltarusijoje skiriamas ir vadinamajai alternatyviajai energetikai. Baltarusija, nors ir būdama gana izoliuota politiškai, seka pasaulio energetikos tendencijas. Natūralu, kad atsinaujinančių šaltinių naudojimas energijai gaminti nėra Minsko ignoruojamas, tačiau kol kas dar anksti kalbėti apie kokią nors visavertę alternatyvą tradiciniams šaltiniams. Pavyzdžiui, straipsnyje cituotas ekspertas J. Romančiukas mano, kad „atsinaujinantys, inovaciniai ištekliai artimiausius 15–20 metų netaps visaverte, komerciškai patrauklia alternatyva tradiciniams energetiniams ištekliams.
Tol, kol elektra, gaminama naudojant saulės, vėjo ar atliekų perdirbimo energiją, nepradės kainuoti mažų mažiausiai tiek pat, kiek ta, kuri išgaunama naudojant naftą, dujas ar anglis, Baltarusijai neverta galvoti apie atsinaujinančius energijos šaltinius kaip apie realią alternatyvą rusiškoms dujoms ar naftai.“
Atrodo, kad Baltarusija, nors ir deda pastangas, vargu ar sugebės artimiausiu metu užtikrinti visišką savo energetinį saugumą. Atitolęs nuo Europos, A. Lukašenka ir vėl liko akis į akį su Rusija, kuri ne tik yra pririšusi Baltarusiją gamtinių dujų ir naftos eksportu, bet ir laiko savo rankose Astravo atominės elektrinės projektą. Kaip ir anksčiau, dabar viskas priklauso nuo Maskvos ir Minsko santykių sklandumo.
Viktor Denisenko
