Praktiškai kas mėnesį, jeigu ne kiekvieną savaitę, Baltarusijos parduotuvėse ir prekybos centruose yra keičiami kainininkai. Brangsta praktiškai viskas – nuo mitybos produktų iki degalų ir mobiliojo ryšio. Maža to, šalies gyventojų atlyginimai praktiškai neauga.
„Jie ką, išvis sužvėrėjo?“
„Virta dešra po 11 rublių (apie 5,4 euro) – jie ką, išvis sužvėrėjo? Iš kokios auksinės mėsos ją gamina?“ – leidinys DW cituoja vienoje iš Minsko parduotuvių apsilankiusią moterį.
Kita moteris atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu vis rečiau atveža produktų, kurie yra pagal savo kainą priimtina mažai uždirbantiesiems. „Anksčiau aš beveik kasdien pirkau vištienos ar kiaulienos kauliukų buljonui, dabar ir tai jau tampa retenybe. O normali mėsa mums jau ne pagal kišenę“, – pasakojo ji leidiniui, dėdama į krepšį avižinių dribsnių pakelį, kurį ji dar gali įpirkti. Ir tokie pokalbiai girdėti visoje Baltarusijos sostinėje, ypač nedideliuose prekybos centruose.
Nuo 2017-ųjų pradžios vidutinis atlyginimas šalyje sumažėjo. Sausį jis krito net 80,9 rublio, ir sudarė 720 rublių (360 eurų). Tai vidutinis atlyginimas – įskaitant IT sferos, jėgos struktūrų darbuotojus ir valdininkus, kurie užsidirba ženkliai daugiau už eilinį baltarusį.
Vienu metu šalyje brangsta praktiškai viskas – nuo mokesčių už butą ir pašto paslaugų iki viešojo transporto paslaugų ir maisto produktų kainų. Pavyzdžiui, nuo balandžio 1-osios mobiliojo ryšio operatorius MTS padidins tarifus 9 proc., tą pačią dieną brangs ir cigaretės. Nuo kovo 1-osios pabrango stacionarių telefonų skambučiai, tais pačiais metais jau dukart (nors ir ne itin daug) pabrango kuras automobiliams, ko nėra buvę nuo 2015-ųjų. Ir tai, anot „Belneftechim“, dar tik pradžia.
Palyginimas nėra Baltarusijos naudai
Stebėtina, tačiau tradiciškai žemės ūkio šalimi laikoma Baltarusija negali pasigirti konkurencingomis maisto produktų kainomis. Kai kurios rūšies virta dešra jau dabar kainuoja 10 rublių (5 eurai) už kilogramą, tuomet kai kaimyninėje Lenkijoje toks produktas kainuotų 1,5-2,5 euro, o Lietuvoje ir Latvijoje iki 3 eurų. Šaldyta kiauliena yra siūloma po 6,5-8,9 rublio (3,2-4,4 euro) už kilogramą, tuo metu Varšuvoje ji kainuotų 1,5-2,5 euro, o Vilniuje – 2,5-3,3 euro.
Labiausiai kainos šoktelėjo daržovėms. Praėjusių metų bulvė, anot leidinio – ne pačios geriausios kokybės, nuo metų pradžios pabrango 30-40 proc., pomidorai – 30-70 proc. (priklausomai nuo rūšies ir kilmės šalies). Vokiečių žurnalistus kiek suglumino faktas, kad baltarusiški pomidorai yra brangesni už importuotus.
Pavyzdžiui, ispaniški arba turkiški pomidorai kainuos 3-4 rublius už kilogramą, o vietiniai geriausiu atveju bus parduodami po 4,5-5 rublius. Palyginimui – Lenkijoje pomidorai kainuoja apie 1,5 euro, o Lietuvoje – 1,6-2,2 euro. Du ar triskart Baltarusijos nenaudai skiriasi pipirų, agurkų, kitų daržovių kainos. Maža to, produkcijos pasirinkimas, ypač mažesnėse parduotuvėse, ne įspūdingas.
Vaisių ir uogų Minsko gyventojai paprasčiausiai atsisakė. Itališkos vynuogės čia kainuos 7-15 rublių už kilogramą (3,5-7,5 euro), Lietuvoje jų kainos yra dvigubai pigesnės, o Lenkijoje – beveik trigubai. DW pažymi, kad atlyginimai kaimyninėse Baltarusijai šalyse yra gerokai aukštesni. Anot leidinio, netoli pasienio gyvenantys baltarusiai važiuoja į kaimynines Lietuvą bei Lenkija, ar net Ukrainą, kur kainos praktiškai viskam yra žemesnės.
Kodėl taip brangu?
Minsko liberaliojo klubo ekspertas Antonas Boltočko leidiniui minėjo, kad kainos daugeliui produktų Baltarusijoje yra reguliuojamos valstybės, arba jiems yra uždėti pernelyg dideli muitai, mokesčiai ir akcizai. Todėl, anot jo, kainų skirtumai gali būti matomi plika akimi, lyginant su kitomis šalimis: „Ypač tai liečia sudėtingos produkcijos – techniko, telefonų“.
Ekonomistas Levas Margolinas leidiniui DW įvardijo visą eilę priežasčių, kodėl kainos Baltarusijoje yra praktiškai viskam brangesnės, negu kaimyninėse šalyse. Visų pirma, tai yra produktyvumo rodiklio skirtumas – Baltarusijoje jis žemesnis, todėl brangiau kainuoja ir prekė. Antra, šalyje neegzistuoja pilnavertė konkurencija, kuri priverstų kelti darbo našumą ir mažinti kainas. Trečia, importo produkcijos apribojimai. Ant L. Margolino, Baltarusijos valdžia įveda net ir nelegalius apribojimus, kaip buvo, pavyzdžiui, su vaistų importu: „Net valdžios institucijos pripažįsta, kad jiems yra duodami nurodymai maksimaliai delsti priimant sprendimus išduoti licenziją vienam ar kitaip vaistui“.
