Tuomet Rio valdžia aktyviai vystė miestą ir siekė, kad jis taptų labiau panašus į Europos didmiesčius, todėl išvarė skurdžius į miesto pakraščius. Likę be gyvenamosios vietos žmonės neteko pasitikėjimo valdžia ir, kuomet ši nusprendė visus vakcinuoti, netikėtai sukilo. Miestas beveik savaitę buvo apsiaustas sukilėlių, o Brazilijos prezidentas vos išsilaikė valdžioje, rašoma „tjournal“.
Kaip Rio de Žaneiras siekė tapti europietišku miestu
XIX ir XX a. sankirtoje Rio de Žaneiras buvo Brazilijos sostine ir turtingiausiu miestu šalyje, jos politiniu, finansiniu ir kultūriniu centru. Turtingieji miesto gyventojai kėlėsi į prabangias vilas ir dvarus pietiniuose rajonuose, o varguoliams paliko miesto centrą, kuriame vyravo skurdas ir faktiškai bevaldystė.
Kanalizacija ir vandens tiekimas čia veikė labai blogai, šiukšlių faktiškai niekas neišveždavo, jos buvo paliekamos tiesiog gatvėse. Viešojo transporto parką sudarė sulūžę tramvajai. Gatvėmis laksto laukinių šunų gaujos. Gyvenant tokiomis sąlygomis miestiečius dažnai ištikdavo įvairių infekcijų protrūkiai. 1850-1898 metais vien geltonoji karštinė nusinešė daugiau nei 60 tūkst. gyvybių.
Situaciją apsunkino ir gyventojų perteklius mieste. XIX a. pabaigoje Brazilijoje buvo atšaukta vergovė, todėl į Brazilijos sostinę suvažiavo minios buvusių vergų ir migrantų iš užsienio, ypač iš Portugalijos, Italijos, Ispanijos ar Japonijos. Vien per 1890-1906 metus Rio de Žaneiro gyventojų skaičius išaugo nuo 522 iki 811 tūkst., didžioji dauguma naujakurių apsigyveno daugiabučiuose miesto centre.
Miesto gatvėse tvyrojęs chaosas gadino jo įvaizdį pasaulyje, gąsdino turistus ir investuotojus. Europos turizmo agentūros netgi organizavo prestižinius kruizus po Argentiną aplenkiant Rio de Žaneirą, o pats miestas ilgainiui išgarsėjo kaip „atvykėlių kapinėmis“.
Tokia situacija tęsėsi iki 1902-ųjų, kuomet naujai išrinktas Brazilijos prezidentas Francisco de Paula Rodrigues Alvesas paskelbė kampaniją „Rio civilizuoja save“ ir pradėjo tvarkyti miestą.
Infektologas – efektyvus, tačiau gyventojai atsidūrė sunkioje situacijoje
1903-ųjų kovą jis paskyrė infektologą Oswaldą Cruzą vyriausiuoju Rio de Žaneiro viešosios sveikatos apsaugos valdybos pirmininku. Nepaisant savo jauno 30-ies metų amžiaus jis jau buvo išgarsėjęs tuo, kad labai greitai susitvarkė su buboninio maro protrūkiu San Paulo mieste. Atvykęs į Rio gydytojas iškart liepė išpurkšti miestą chemikalais nuo uodų, kurie platino geltonąją karštinę.
Neišprusę vargetos niekaip nesuprato, kaip vabzdžiai gali platinti infekciją, o miesto laikraščiai išjuokė jiems keista pasirodžiusią O. Cruzo iniciatyvą, puolė į asmeniškumus ir kūrė apie jį pašiepiančias eiles bei karikatūras.
Nekreipdamas į tai dėmesio, gydytojas netrukus Rio de Žaneire suorganizavo žiurkių medžioklę, būtent šie gyviai platina buboninio maro užkratą. Atsirado netgi nauja profesija – žiurkių gaudytojas, kuris gaudavo po 300 realų už kiekvieną pagautą graužiką.
Mieste netruko atsirasti nemažai žiurkių medžiotojų, tačiau netrukus šią akciją teko atšaukti dėl nuolatinių sukčiavimo atvejų. Žiniasklaida išjuokė ir šią iniciatyvą, teigdama, kad visos ligos – „dėl blogo oro“, kuris yra neišvengiama pelkių aplink miestą pasekmė.
Tačiau pati žymiausia O. Cruzo iniciatyva – namų griovimas. Jis sukūrė specialias medikų brigadas, kurios kartais valė ir remontavo „antisanitarinius“ vargšų būstus, tačiau dažniausiai be jokių sutikimų juos tiesiog nugriaudavo. Tokia „valymo brigada“ asmeninius vargšų rakandus tiesiog sudegindavo už miesto ribų.
Namų griovimas nebuvo paties O. Cruzo idėja, ją aktyviai palaikė ir šalies prezidentas F. Alvesas, ir miesto meras Francisco Pereira Parrosas. Valdžios atstovams jau seniai buvo įkyrėję lūšnynai miesto centre, trukdę statyti naujus namus („kaip Europoje“) ir tiesti plačias gatves, todėl mediko iniciatyva buvo pasitikta su didžiuliu entuziazmu.
Per kelis mėnesius miesto centre buvo nugriauta daugiau nei 600 daugiabučių, kurių netekę žmonės liko tiesiog gatvėje. Žmonės prieglobstį rado Rio pakraščiuose, kėlėsi į favelas. Valdžia jiems buvo pažadėjusi nemokamą viešąjį transportą, kad varguoliai galėtų nors iki darbo nuvykti, tačiau neįgyvendino ir šio pažado.
Kartais užkrėstus namus negriaudavo, tačiau išpurkšdavo baldus siera, o tai reiškė, kad namų rakandus tekdavo išmesti. Gyventojai nesipriešino, juk medikai ir dezinfekcijos brigados atvykdavo kartu su policija, kartais net ir nelaukiant būsto savininkų.
Tačiau šie veiksmai davė teigiamų epidemiologinių rezultatų: jau po metų pradėjo mažėti sergamumas maru ir geltonąja karštine.
Tik gyventojams tai buvo nė motais – atsirado tūkstančiai naujais valdžios metodais nepatenkintų asmenų. Maža to, juos palaikė daugelis kariuomenė atstovų, senatorių ir žurnalistų. Miesto laikraščiai mirgėjo gąsdinančiomis istorijomis apie šiuolaikinę mediciną.
Rio valdžia dar labiau pablogino situaciją pakeldama mokesčius už pačių gyventojų būstų dezinfekavimą ir dar įvedė dideles baudas nepaklūstantiems. Dažniausiai jas tekdavo mokėti tiems, kurie ir taip be namų likdavo. Miesto meras dar ir uždraudė prekiauti pieno produktais gatvėse, dėl antisanitarinių sąlygų, o tai vietos gyventojus paliko be vieno iš svarbiausių uždarbio šaltinių.
„Šalin vakciną!“: bėdžiai, kariai ir opozicija prieš gydytojus ir prezidentą
Pagrindiniu galvos skausmu sostinės medikams liko raupai. 1904-ųjų pradžioje Rio de Žaneire prasidėjo eilinis ligos protrūkis, kuris nusinešė apie 4 tūkst. žmonių gyvybių. O. Cruzas suvokė – infekciją įmanoma įveikti tik skiepais. Tų pačių metų spalio 31-ąją jis faktiškai privertė miesto valdžią paskelbti įsaką, kuriuo buvo liepiama vakcinuoti arba vakcinuoti pakartotinai visus vyresnius nei 6 mėnesiai miesto gyventojus. Skiepijimą buvo planuojama pradėti lapkričio 10-ąją.
Rio de Žaneire vakcinacijos nuo raupų tarnyba įkurta buvo dar 1811-aisiais, tačiau skiepijami buvo tik turtingieji arba iš Afrikos atvežti vergai. Likę gyventojai dėl įvairių priežasčių vengė skiepų. Daugelis baiminosi nuo skiepo liekančių bjaurių randų arba pasigauti kokią kitą nemalonią ligą, tokią kaip sifilis. Skiepai tais laikais dar tik pradėjo savo pirmuosius žingsnius, pasitaikydavo atvejų, kai žmonės iš tiesų užsikrėsdavo liga.
Pakartotinai žmonės dažniausiai nesiskiepijo – sykį nukentėję nuo skiepo jie daugiau nenorėjo to kartoti. Vakcinavimo teigiamų pusių jie nevertino, o minusus matė savomis akimis. 1898-1904 metais mieste buvo paskiepyta ne daugiau nei 10 proc. gyventojų.
Daugelis Rio gyventojų, ypač buvusių juodaodžių vergų ir neturtingųjų, priklausė afro-brazilų kandomble religinei bendruomenei, kuri, be visų kitų, meldėsi ir raupų dvasiai. Jie manė, kad gydytojai neturi gydyti šios ligos – su tuo tariamai puikiai tvarkosi dvasiniai ritualai. XIX-XX a. sankirtoje populiaraus filosofo Ogiusto Konto pasekėjai manė, kad priverstinė vakcinacija pažeidžia žmonių asmenines laisves.
Skurdžioji Rio de Žaneiro gyventojų dalis nepasitikėjo valstybe ir nenorėjo, kad ši kištųsi į jų gyvenimus, ypač po to, kai buvo sunaikinti būstai. Konservatyvioji miestiečių dalis matė naujoje valdžios politikoje grėsmę jų tradicinei gyvenimo tėkmei, o vakcinaciją laikė išvis siaubingu jų gyvenimo sutrikdymu.
Tais laikais ne eilinis moters pasirodymas pas gydytoją be lydinčio vyro buvo laikoma sutuoktinio garbės niekinimu. Vakcinavimo metu gydytojui, savaime suprantama, reikdavo liesti moterų kūnus, o Rio vyrai tai laikė įžeidimu. Nepadėjo ir tų laikų žiniasklaida, nuolat aiškindama „vyrams ir tėvams priešintis siaubingam moralės laužymui“. Pasirodė ir tų laikų „fake news“ – gandai, kad vakcinuojamas moteris išrenginės nuogai, o pati vakcina nepadeda nuo raupų ar net atvirkščiai – apkrės žmones ir jiems dar išaugs ragai. Valdžios bandymai paaiškinti žmonėms, kad remiamasi puikia Europos šalių patirtimi, nebuvo išgirsti.
Žmonės tais laikais buvo menkai išsilavinę, tačiau jie matė karikatūras laikraščiuose, jų viršelius, komentuodavo juos. Maža to, valdžia niekaip nesprendė būstų netekusių miestiečių klausimo, o tai leido pastariesiems susieti vakcinaciją su medikais ir valdžia, kuri atėmė namus.
Nepavykęs pučas
1904-ųjų lapkričio 5-ąją, kuomet įsakas dėl privalomo vakcinavimo įsigaliojo, prieš jį jau stojo liaudies judėjimas „Lyga prieš privalomas vakcinas“. Jį sudarė darbininkai, profsąjungų aktyvistai, skurdžiosios visuomenės dalies marginalai, žurnalistai, politikos radikalai ir karo akademijos kadetai.
Jie rinkosi į grupes ir aptarinėjo gresiančią masinę vakcinaciją. Lapkričio 9-ąją, po vieno iš tokių susibūrimų, keli jauni profsąjungų aktyvistai susipliekė gatvėje su policininku ir šis juos sulaukė. Sužinoję apie kolegų nesėkmę, sąjungininkai pradėjo protestų akcijas miesto aikštėse, o kai kurie jų pradėjo policijos padalinio šturmą.
Tą pačią dieną leidinyje „A Noticia“ buvo paviešintos naujosios vakcinavimo taisyklės – dar griežtesnės negu buvo manoma anksčiau. Tiems, kurie būtų atsisakę skiepytis, galėjo būti neleidžiama dirbti ar stoti į kariuomenės gretas, draudžiama tuoktis, neleidžiama patekti į mokyklas ir net galėjo būti neapgyvendinami viešbučiuose. Buvo numatytos ir bausmės medikams, kurie išrašytų fiktyvius skiepijimo liudijimus. Vakcinaciją buvo planuojama pakartoti kas septynerius metus. Tūkstančiai pasipiktinusių gyventojų išėjo į gatves.
Policija į tai atsakė itin grubiai, taip išprovokuodama dar didesnius neramumus. Lapkričio 10-ąją apie 3 tūkst. žmonių išėjo į vieną iš centrinių Rio gatvių šaukdama „Mirk, policija! Šalin vakciną!“.
Dar po kelių valandų Rio centras virto į karo veiksmų zoną. Mieste nebeveikė viešasis transportas, buvo uždarytos visos įstaigos. Riaušininkai užsibarikadavo gatvėse, degino tramvajus, rovė bėgius, plėšė parduotuves, gadino miesto inventorių, niokojo policijos padalinius ir ligonines. Policija jau nesusitvarkė su ginkluotais ne tik pagaliais, akmenimis, lazdomis ar peiliais bet ir šaunamaisiais ginklais minia, kuri be viso to dar ir dalyje miesto įsirengė įtvirtinimus, apkasus.
Šio judėjimo užnugaryje stovėjo aukštas pareigas užimantys kariuomenės vadai ir senatoriai, kurie planavo šalyje perversmą, verbuodami Karo akademijos jaunimą. Kova su vakcinavimu jiems padėjo įgyvendinti savo tikslus sugrąžinti ankstesniosios valdžios politikos atstovus.
Kol sukilėliai kovėsi su policija, nukreipdama visą dėmesį į save, vienas iš senatorių suorganizavo karinį perversmą. 1904-ųjų lapkričio rytą, respublikos paskelbimo dieną vykusio karinio parado metu, jo grupė užverbuotų kadetų pabandė nuversti Brazilijos valdžią pasinaudojus minios pagalba. Tačiau informatoriai iš anksto perspėjo apie jų planus ir kariuomenė mūšyje neutralizavo perversmo dalyvius, vos minia pajudėjo link prezidento rūmų.
Išeitis: skiepijimą atšaukė, tačiau jau po kelių metų vis tiek visus vakcinavo
Lapkričio 17-ąją valdžia atšaukė savo nepopuliarų vakcinavimo sprendimą ir paskelbė apie tai laikraščiuose. Tuomet liaudies nepasitenkinimas pradėjo slopti. Dabar jau policija perėmė iniciatyvą ir ėmėsi tvarkos įvedimo mieste plano. Daugiau nei tūkstantis žmonių buvo suimta. Jau kitą dieną baigėsi mūšiai paskutiniame besipriešinančiame Rio rajone. Po to valdžia ėmėsi represijų prieš pasipriešinimo organizatorius: labiausiai agresyvius sodino į kalėjimus arba deportavo priverstiniams darbams į pasienį su Bolivija. Amnestijos sulaukė tik jaunieji kadetai, nors ir dalyvavo valstybės perversmo schemoje.
Oficialiais duomenimis šio pasipriešinimo metu žuvo 23 žmonės, buvo sužeista dar 110, keli tūkstančiai „antivakserių“ buvo suimta. Daug žalos padaryta miestui: sukilėliai sugadino dujotekio ir vandentiekio sistemas, sudegino tramvajus, nedirbo apiplėštos parduotuvės ir vaistinės. Rio faktiškai liko be visuomeninio transporto ir komunalinių paslaugų. Sukilimo sėkmė buvo tik dalinė. Aišku, miesto gyventojai pasiekė savo pagrindinio tikslo – priverstinė vakcinacija buvo atšaukta. Tačiau už jų nugarų stovėję įtakingi politikai ir kariuomenės atstovai nesugebėjo įgyvendinti perversmo. Valdžiai palanki žiniasklaida sukilėlius vaizdavo barbarais ir mafijos atstovais.
Valdžia netrukus ir toliau ėmėsi namų Rio centre griovimu, o žmonės ir toliau buvo priversti keltis į favelas.
1908-aisiais Rio de Žaneire siautė nauja raupų epidemija, kuri nusinešė mažiausiai 9 tūkst. žmonių gyvybes. Dar po metų valdžiai pavyko įvykdyti masinę vakcinaciją, jokio pasipriešinimo šįkart nebuvo. 1904-ųjų pasipriešinimo judėjimo aktyvistų nebuvo mieste, o ir opozicija neturėjo politinių interesų naudotis masių neramumais.
Visiškai nugalėti raupus Brazilijai pavyko tik 1973-iaisiais.