Arvydas Praninskas
Nuo to, ar bus sustiprintos silpniausios vietos Lietuvos užsienio politikoje, priklausys, ar šiemet jausimės saugesni, stipresni, susilauksime didesnio savo draugų dėmesio.
Neramumai laiptinėje
Naujieji visada atsineša savo darbus ir rūpesčius, tačiau persiritimas per metų slenkstį jau seniai bekėlė tokį nerimą ir blogą nuojautą dėl įvykių, besiklostančių už Lietuvos sienų. Akivaizdu, kad palyginti ramios kaimynystės laikai su toje pačioje Europos daugiabučio laiptinėje gyvenančiu nestabilios psichikos kaimynu tikrai baigėsi, o kas bus toliau, nežino niekas, turbūt net ir jis pats. Anksčiau garsiai gyręsis savo turtais, įtaka ir jėga, dabar jis nesigėdija visų akivaizdoje talžyti savo artimiausią kaimyną, grasindamas padegti jo butą, jei tasai toliau kels triukšmą dėl atimto kambario. Visi laiptinėje supranta, kad po to gali ateiti ir jų eilė. Pasipiktinę tokiu elgesiu gyventojai stiprina durų užraktus, skundžiasi policijai ir bando vienytis, suprasdami, kad tik visi kartu pajėgtų atsispirti chuliganui.
Bet ar Lietuva nedaro klaidų bandydama išplėsti savo draugų būrį, geriau sutarti su artimiausiais kaimynais, ieškoti didesnio supratimo ir bendrų interesų su tolimesniais Europos namo gyventojais ir rinkdamasi žodžius bendraudama su nestabiliuoju kaimynu? Kokia yra silpniausia dabartinės Lietuvos užsienio politikos vieta?
Neištaisyta klaida?
Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, apžvelgdamas 2014 metais vykdytą mūsų šalies užsienio politiką, mano, kad silpniausia jos vieta buvo santykiai su Lenkija, viena artimiausių kaimynių, kuriai, jei sektume ankstesne alegorija, taip pat naktimis neleidžia užmigti agresyvaus kaimyno riksmai.
„Šiuo metu silpniausia mūsų vieta – santykiai su Lenkija. Praeiti metai buvo palankūs – buvo mūsų sutarties dvidešimtmetis. Susitarėme, kad abi šalys pasižiūrės, kas toje sutartyje, parašytoje 1994 m. prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir prezidento Lecho Valensos, įvykdyta, kas – ne“, – Lietuvos radijui sakė G.Kirkilas, priminęs, kad praėjusiais metais tokį Lietuvos užsienio politikos trūkumą buvo galima ištaisyti, bet šia galimybe nepasinaudota.
Anot G.Kirkilo, Lenkijai duotų savo įsipareigojimų, tarp jų ir dėl galimybės Lietuvos lenkams asmens dokumentuose savo pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis, nevykdė būtent Lietuva. Juolab kad nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose leido naudoti ir Konstitucinis Teismas.
Pamiršta Šiaurė
Tačiau su tokia Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko nuomone sutinka ne visi. Arminas Lydeka, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, tvirtina, kad silpniausia mūsų užsienio politikos sritis anaiptol nėra santykiai su Lenkija. „Jokiu būdu. Tai, kad mes siekiame geresnių santykių, yra teisingas ir pagrįstas mūsų visuomenės noras, tačiau mūsų valstybės užsienio politikos veiksmai Lenkijos atžvilgiu taip pat yra suprantami ir teisingi. Nelabai čia ką kitaip būtų galima daryti“, – sakė politikas. Pasak jo, geresniems abiejų kaimynių tarpusavio santykiams trukdo ne Lietuvos užsienio politika, o konkretūs Lietuvos politikai, kurių kenkėjiška veikla trukdo tuos santykius normalizuoti. A.Lydeka sakė turįs mintyje poną Valdemarą Tomaševskį ir tam tikrus jo vadovaujamos politinės partijos kurstytojiškus veiksmus, kurių esą jokiu būdu nereikia sieti su lenkų tautine mažuma.
A.Lydekos manymu, silpniausia dabartinės Lietuvos užsienio politikos vieta būtų galima laikyti santykius su Šiaurės Europos valstybėmis. „Deklaravę didesnį bendradarbiavimą ir ryšius su Šiaurės šalimis, šia kryptimi pasistūmėjome labai nedaug. Pati politinė deklaracija yra teisinga, pagrįsta, užsienio politikos formuotojų numatytos gairės taip pat teisingos. Tačiau veiksmų, kad mes dažniau derintume pozicijas, darytume bendrus pareiškimus tarptautinėje arenoje, vieningai pasisakytumėme, vieningai balsuotume tarptautinėse organizacijose, kol kas mažai kas padaryta ir mažai pasistūmėta“, – sakė politikas.
Tebėra partnerės
Ką šiuo klausimu mano užsienio politikos ekspertai? Politologas Tomas Janeliūnas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, viena didžiausių problemų laiko gana menkus mūsų diplomatinio korpuso išteklius. Dėl to esą Lietuvos užsienio politika ilgą laiką buvo koncentruota į gana specifinę sritį, daugiausia į ES Rytų kaimynystę ir narystę ES bei NATO. Be to, pasak politologo, kaip ir kiekvienai mažesnei šaliai, Lietuvai yra labai sudėtinga aprėpti platesnį temų bei problemų ratą, ir ekspertinio išmanymo labiau nuo Lietuvos reikalų nutolusiose temose vis dar trūksta, nors dabartinė vieta Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje verčia domėtis labai plačiais klausimais.
Ekspertas sakė nedramatizuojantis dabartinių Lietuvos santykių su Lenkija. „Kažkokios tragedijos santykiuose su Lenkija nėra, bent jau šiuo metu. Galima sakyti, kad mes tikrai gana panašiai arba tiesiog bemaž vienodai vertiname įvykius Ukrainoje, Rusijoje, pozicijos tarptautiniu lygiu beveik identiškai sutampa. Lenkijos noras didinti saugumą mūsų regione yra toks pat, kaip ir mūsų, tad šia prasme didelių konfliktų tikrai nėra“, – sakė T.Janeliūnas. Jis pastebėjo, kad įšalę dvišalių santykių klausimai kada nors turbūt vėl iškils į paviršių, bet šiuo metu yra svarbesnių reikalų. Pasak eksperto, svarbiausiais klausimais Lietuva ir Lenkija iš tikrųjų vis dar yra partnerės.
