Taip interviu Eltai tikino JAV valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno padėjėjo pavaduotojas Christopheris Smithas. JAV valstybės departamento vadovybės atstovas šiomis dienomis lankėsi Lietuvoje, kur dalyvavo ir Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą antrosioms metinėms skirtuose renginiuose.
Patyręs diplomatas per pirmuosius invazijos metus buvo JAV ambasados Ukrainoje vadovo pavaduotojas, prieš užėmė įvairius diplomatinius postus Gruzijoje, Afganistane, Turkijoje, o dabar valstybės departamente kuruoja Europos ir Eurazijos regiono politiką.
Ch. Smithas nesutiko su nuomone, jog Rusijos režimas, vadovaujamas Vladimiro Putino – visiškai nepajudinamas, o šalyje negali įvykti jokių permainų. Be to, jo teigimu, Kremlius kare su Ukraina ir Vakarais kol kas nepasiekė ir artimiausiu metu nepasieks jokių strateginių pergalių – vien galimus taktinius laimėjimus, kurių kaina – didžiausia jam pačiam.
Taip JAV pareigūnas teigė pirmiausia komentuodamas vieno iš Rusijos opozicijos lyderių Aleksejaus Navalno žūtį Rusijos kalėjime.
Mat viena iš vyraujančių šios žūties interpretacijų kaip tik ir yra ta, jog ji galutinai nubraukė paskutines bet kokių vidaus permainų ar režimo viduje, ar, juolab, visuomenėje, viltis.
„Labai aišku, kas atsakingas už jo mirtį. Taip pat tai – ženklas, kaip toliau vystosi represijų kampanija.
Ką tai reiškia ateičiai? Rusija – labai pavojingame kelyje. Pirmą kartą per V. Putino dešimtmečius valdžioje, mes pamatėme maištą prieš jį, sukeltą „Wagner“ samdinių vadeivos Jevgenijaus Prigožino praėjusią vasarą. Manau, kad tai taip pat simptomas – tačiau jis rodo, kad režimas kaip tik turi rimtų vidaus iššūkių, problemų“, – priminė Ch. Smithas.
Tačiau, pasak jo, svarbiausia, jog pati invazija į Ukrainą – yra strateginis pralaimėjimas visais aspektais, nepasiekęs jokių keltų tikslų ir dar, be to, žiauriai kainavęs ir tebekainuojantis Rusijai.
„V. Putino pažadai ir ketinimai per tris dienas paimti Kyjivą ir apskritai nušluoti Ukrainą nuo žemėlapio, visiškai žlugo. Dar daugiau – ukrainiečiai sugebėjo atsikovoti 50 proc. teritorijos, kurią Rusijai pavyko užimti invazijos pradžioje, Rusija jau neteko per 300 tūkst. žuvusiais ir sužeistaisiais.
Katastrofiški padariniai – ne tik Rusijos kariniams pajėgumams, bet ir tarptautiniam įvaizdžiui, jog ji – galinga karinė jėga, sugebanti pasiekti tuos strateginius tikslus, kuriuos iškelia V. Putinas.
Juodosios jūros laivynas beveik iš jos išstumtas, apie 20 proc. laivų arba paskandinti arba kritiškai sugadinti.
Tai – neįtikėtina sėkmė. Dar prieš metus daugelis kalbėjo apie visišką Rusijos dominavimą Juodojoje jūroje, o dabar Rusija net nešvartuoja laivų Kryme, bijodama itin efektyvios ir inovatyvios Ukrainos oro ir jūrų dronų kampanijos“, – teigė aukštas JAV diplomatas.
Jis sutiko su tuo, jog Rusijos ekonomika prisitaikė prie karo ir Vakarų sankcijų ir perėjo į karo režimą.
„Tačiau viskas į karą ir eina, nuo ko kenčia kitos sritys – pirmiausia, socialinė. Apskritai, nuo V. Putino neadekvačių imperinių ambicijų labiausiai kenčia Rusijos žmonės, kurie už jas moka ne tik savo socialiniu gerbūviu, bet ir gyvybėmis.
Tačiau tas ambicijas mes ir toliau versime niekas, padėdami Ukrainai visais atžvilgiais ir užtikrindami jos pergalę.
Taigi, aš nesakyčiau, kad A. Navalno nužudymas yra ženklas, kad Rusijoje nebebus jokių vidaus pokyčių, tai – dalis visos represijų kampanijos. Ta kampanija, žinoma, apima ir Baltarusiją“, – sakė Ch. Smithas.
Elta jo klausė, kaip jis vertina vis garsėjančias kalbas, jog Rusija gali nelaukti karo Ukrainoje pabaigos ar to meto, kai atkurs savo visus karinius pajėgumus ir jau artimiausiu metu surengti teroro išpuolius ar provokacijas prieš kaimynines NATO šalis – pirmiausia, Lenkiją.
„Europos istorija aiškiai liudija – jei nesustabdai agresoriaus iš anksto, jei nesustabdysime V. Putino Ukrainoje, jei jis ten nepatirs strateginio pralaimėjimo, viskas gali baigtis tuo, kad kils tiesioginė grėsmė NATO narėms.
JAV įsipareigojimas NATO partneriams ir 5 kolektyvinės gynybos straipsniui – visiškai nepajudinamas ir neliečiamas. Bet kokia agresija prieš NATO sąjungininkus bus vertinama, kaip agresija prieš JAV.
O kalbant apie Rusijos hibridines grėsmes, provokacijas, specialias operacijas, mes ir toliau dirbsime su savo sąjungininkais, tarp jų – ir Lenkija, Baltijos šalimis ir kitomis – tam, kad tokius Rusijos veiksmus atremtume ir ją nuo jų atgrasintume”, – tikino Ch. Smithas.
Tą patį jis teigė ir atsakydamas į klausimą, ar reikia laukti bet kokios naujos eskalacijos iš Rusijos režimo pusės po to, kai V. Putinas bus eilinį kartą “perrinktas” prezidentu.
Eltai priminus, kad nesename interviu buvusiam JAV žurnalistui Tuckeriui Carlsonui V. Putinas prisiekinėjo neketinąs nieko griebtis prieš Lenkiją, kurią minėjo bene dažniausiai iš kitų NATO šalių, Ch. Smitas prisiminė ir invazijos į Ukrainą išvakares.
„Taip, turime visi būti pasirengę bet kokiai eskalacijai. JAV žinojo būsiant Rusijos agresiją ir įspėjo apie ją pasaulį, o V. Putinas melavo, kad to nebus. Dabar jis taip kalba ir apie Lenkiją.
Taigi, mes turime užtikrinti, kad kiekvieną potencialią eskalaciją pasitiksime iš jėgos pozicijų, kad esame vieningi, kad 5 str. yra nepajudinamas”, – sakė JAV valstybės departamento vadovybės atstovas.
Europos viršūnėse taip pat auga nerimas, kad pačiame Ukrainos fronte Rusija savo taktinę iniciatyvą vis dėlto gali artimiausiu metu paversti strateginiu persilaužimu, o po to gali pradėti byrėti visa Ukrainos gynyba.
Būtent dėl to kai kurie Europos lyderiai – pirmiausia, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas – pradėjo net ir viešai svarstyti apie pačią rizikingiausią bei kraštutinę priemonę – atskirų NATO šalių karinių pajėgų įvedimą į Ukrainą.
Tačiau Ch. Smithas leido suprasti nemanąs, kad bent artimiausiu metu Rusija pajėgi pasiekti strateginio lūžio savo naudai Ukrainos fronte.
“Pavyzdžiui, Avdijivkos praradimas kaip tik ir turi būti vertinamas strateginėje perspektyvoje. Už šį nedidelį Ukrainos miestą Rusija buvo pasiryžusi sumokėti, kai kuriais skaičiavimais, iki 20 tūkst. žuvusių ir sužeistųjų.
Tai nėra tvarus ir ilgalaikis būdas pasiekti kokių nors strateginių tikslų. Be to, tai – tik taktinis, ne strateginis pasiekimas. Kaip ir pernykštė „pergalė“ Bachmute. Kaip ir po to „laimėjimo“, taip ir šito, panašu, neseks kažkoks didelis ir lemtingas plataus masto strateginis puolimas, kuris galėtų būti sėkmingas.
Aš tikrai nenoriu piešti situacijos rožinėmis spalvomis. Tačiau mes taip pat turime tą padėtį vertinti blaiviai. Taip pat turime tęsti paramą Ukrainai, kad ji galėtų vėl atsiimti tai, ką Rusija sugebės paimti“, – kalbėjo Ch. Smithas.
Jis taip pat kartojo, jog Ukrainos laimėjimus Juodojoje jūroje reikia vertinti platesnėje perspektyvoje – pirmiausia, tuo požiūriu, jog jie nebūtų buvę įmanomi be ankstesnių pasiekimų per sėkmingus kontrpuolimus Chersono ir Charkivo srityse, pasiekimų per kontrpuolimą Zaporižios ir Chersono srityse.
„Be to, tai svarbu ne tik kariniu požiūriu. Vienas iš pagrindinių strateginių V. Putino tikslų – sunaikinti Ukrainos ekonomiką.
Tai, kad vėl atidaryti Odesos uostas, kiti keliai – didelis strateginis lūžis šiame kare. Jis leidžia Ukrainai vėl eksportuoti ne tik grūdus, bet ir anglį, plieną bei kitus kertinius Ukrainos ekonomikai ir jos atsigavimui išteklius.
Ukraina eksportavo 12 milijonų kubinių tonų įvairių šių prekių per savo uostus vien per sausį. Tai gerokai pranoksta ankstesnius rezultatus, kurių jie buvo pasiekę Rusijos sulaužyto „grūdų susitarimo“ metu ir artėja prie tų rodiklių, kurie buvo prieš pilno masto Rusijos agresiją.
Tai itin svarbu ir dėl to, kad tai įgalina Ukrainą pačią daugiau finansuoti savo karinį potencialą, daro ją mažiau priklausomą nuo išorės paramos“, – sakė diplomatas.
Jis atmetė kritiką, jog Vakarai ir JAV neturi nei aiškios bei „puolamosios“ strategijos prieš Rusijos režimą, nei aiškiai žino, kokio tikslo ir kokios pergalės siekia Ukrainoje.
„Nėra jokių klausimų dėl to, kad Rusijos pajėgos turi būti sutriuškintos, patirti visišką pralaimėjimą Ukrainoje. Tik Ukrainos vadovybei nuspręsti, kaip ši pergalė ir kada turi būti pasiekta.
Be to, Ukraina turi ne tik nugalėti šią Rusijos agresiją, bet ir būti pajėgi ateityje atremti bet kokią galimą naują Rusijos agresiją.
Taip pat Ukraina turi galėti pati nuspręsti, prie kokių sąjungų ir aljansų ji turi jungtis. Ji turi turėti neišvengiamą Ukrainos kelią į NATO ir Europos sąjungą ir jau dabar mes galime matyti progresą abejose srityse.
Taip pat Ukraina turi būti ekonomiškai pajėgi ir stiprėti, būti integruota į Vakarų rinkas, sugebėti vystyti eksportą tiek jūra, tiek sausuma.
Taigi, atmetu kritiką, kad mes neturime strategijos agresyvios Rusijos atžvilgiu. Turime Rusijos iššūkį, kurį ji meta mums ir tarptautinei tvarkai daugelyje sričių ir frontų. Ukraina – tik pats akivaizdžiausias ir karščiausias iš jų. Ir todėl esmingai svarbu, kad čia mes laimėtume. Juolab, kad kitos agresyvios jėgos stebi Vakarų atsaką Ukrainoje“, – pabrėžė Ch. Smithas.
Paklaustas apie tai, ar Baltarusijoje taip pat negalima tikėtis jokių permainų bei vidaus sukrėtimų tol, kol egzistuos dabartinis Kremliaus režimas, jis taip pat kartojo, jog visuomenėje vis dėlto esą išliko permainų troškimas ir noras siekti laisvės Vakaruose.
Tuo tarpu Minsko režimą, pasak JAV diplomato, reikia patraukti atsakomybėn taip pat, kaip ir Rusijos – ir už tokius nusikaltimus, kaip Ukrainos vaikų grobimas ir prievartinis gabenimas į Rusiją ir Baltarusiją.
Praėjusios savaitės pabaigoje JAV paskelbė eilę sankcijų Rusijos ir Baltarusijos pareigūnams – taip pat ir už vaikų grobimą.
