Užvakar pirmą kartą akis į akį susitiko Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir naujasis Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as. Pirmojo pasimatymo metu abiejų šalių vadovai aptarė Europos ekonominės politikos perspektyvas, tačiau „Foreign Policy“ teigimu, lyderiams derėtų apsvarstyti alternatyvų krizės sprendimo būdą. Šiuo metu visi kas netingi baksnoja pirštu į Graikijos, Ispanijos, Portugalijos, Italijos ir Prancūzijos problemas bei dreba nuo minties apie galimą euro zonos sumažėjimą.
Europa deda didžiules pastangas, kad Graikija nepaliktų vieningos valiutos sąjungos. Tačiau gali būti, kad euro zonai ir viso pasaulio ekonomikai būtų kur kas naudingiau jeigu Vokietija grįžtų prie savo markės.
Vokietija yra labai konkurencinga globalios rinkos žaidėja, jos ekonomika – didžiausia ir pajėgiausia visoje euro zonoje. Vokietijos narystė vieningos valiutos sąjungoje kelia euro kurso vertę į nepageidaujamas aukštumas. Vokietijos pasitraukimas sumažintų euro kursą.
Tuo tarpu Vokietijos atžvilgiu euras šiuo metu yra pernelyg silpnas, markė būtų stipresnė valiuta nei euras ir leistų panaikinti nuolatinį užsienio prekybos perteklių.
Iki euro įsiviešpatavimo Europos valstybės, siekdamos išlaikyti sveiką ekonomiką, nuolatos nuvertindavo nacionalines valiutas Vokietijos markės atžvilgiu. Narystė euro zonoje atėmė tokias galimybes.
Per pastaruosius dvejus metus Europos politikai dėjo pastangas, kad ES periferija atgautų konkurencingumą. Pasiekti šiam tikslui buvo pasitelkta vidinė devalvacija.
Griežtas taupymas ir darbo užmokesčio nuosmukis nesugebėjo tinkamai paveikti konkurencingumo euro zonos pakraščiuose todėl euras po truputėlį silpsta. Silpstantis euras didina Vokietijos konkurencingumą likusių sąjungos narių atžvilgiu. Vokietija turi galimybes didinti atlyginimus, skatinti vartojimą ir viešąsias išlaidas, kad likusios Europos gamintojai pajustų atsigavimą, tačiau ji vengia imtis šios politikos.
Šiuo metu Vokietija mėgaujasi dirbtinai sukurtu konkurenciniu pranašumu likusio regiono sąskaita. Kai visa euro zona kenčia dėl pernelyg stipraus euro kurso, Vokietijos gamintojams tokia padėtis suteikia didžiulį džiaugsmą. Stipri markė automatiškai padidintų vokiečių perkamąją galią, kilstelėtų infliaciją ir leistų likusiai Europai gurkštelėti gaivaus oro.
Esama politika tęstis nebegali. Graikija liko be valdžios. Pusė Ispanijos jaunimo neranda darbo. Trečdalis prancūzų palaiko kraštutines partijas, o svastikų gerbėjai vis drąsiau kiša nosis į gatves.
Pasiūlymas grįžti prie markės skamba radikaliai, tačiau retkarčiais gelbsti tik netradiciniai sprendimai.
