Autoritetingam britų dienraščiui „Bloomberg“ rašantis apžvalgininkas iš Rusijos Leonidas Beršidskis skelbia, kad iš dalies Rusijos užsienio politiką formuoja pusiau valstybės remiami nacionalistiniai judėjimai, kuriuos Kremlius nei stengiasi, nei įstengia kontroliuoti.
Perversmas Juodkalnijoje – nacionalistų darbas
Štai britų užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas Rusiją apkaltino organizavus nepavykusį sąmokslą Juodkalnijoje, valstybėje, kurią nuspręsta priimti į NATO. Kremlius, aišku, tokius kaltinimus atmetė, o, pasak apžvalgininko Leonido Beršidskio, tiesa yra kažkur per vidurį, nes dėka viešų ir privačių interesų, galima paaiškinti Rusija kišimąsi į užsienio šalių reikalus.
V. Putinas puikiai žino visą užsienio politikos situaciją ir privačių interesų sukeltus konfliktus. Dažnai tokius veiksmus Rusijos lyderis yra priverstas dengti, tačiau dažniausiai tai būna chaotiški sprendimai, nei suplanuoti veiksmai.
B. Johnsono kaltinimai Rusijai dėl Juodkalnijos perversmo paremti Juodkalnijos generalinio prokuroro Milivoje Katničiaus žodžiais. Pareigūnas pareiškė, kad prie nepavykusio perversmo prisidėjo ar jį organizavo buvęs Rusijos kariškis ir diplomatas Eduardas Šišmakovas, kuris buvo išvarytas iš Lenkijos. E. Šišmakovas Lenkijoje tapo persona non-grata dėl to, kad paviešino slaptus lenkų valdžios pokalbius. Dėl to turėjo atsistatydinti buvęs užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis. Tačiau lenkų valdžia įsitikinusi, kad Rusijos pareigūnas iš tiesų yra ne diplomatas, o Rusijos žvalgybos tarnybos GRU agentas.
Juodkalnijoje veikė tas pats žmogus. Tai įrodo nuotrauka jo pase, tačiau pavardė ten jau kita – Eduardas Širokovas. Ir jis jau ne diplomatas, o privatus asmuo. Tai nepanašu į itin slaptą Rusijos žvalgybos operaciją, per kurią turėjo būti nužudytas buvęs Juodkalnijos premjeras Milo Djukanovičius ir taip sustabdytas Juodkalnijos prisijungimas prie galingiausio pasaulyje karinio bloko NATO.
Oficialusis Kremlius sekė nacionalistų pėdomis
Tiesa ta, kad pačioje Rusijoje yra daug grupuočių, kurios mielai į savo kompaniją priima buvusius žvalgybos agentus, kurie galėtų plėsti Rusijos galią užsienyje.
Pavyzdžiui Igoris Girkinas-Strelkovas vedė pirmąją savanorių grupę į Rytų Ukrainą, o vėliau tapo Donetsko liaudies respublikos kariuomenės vadu. Europos Sąjungos sankcijų sąraše jis nurodomas kaip GRU agentas. Tiesa, per įsiveržimą į Ukrainą jis jau buvo pensijoje ir siejamas su Rusijos ultra nacionalistu verslininku Konstantinu Malofejevu. Pastarasis neigia prisidėjęs prie Rytų Ukrainos okupacijos.
Praėjusį mėnesį, Ukrainos hakeriai pateikė dar daugiau detalių. Pasirodo, vienas baltarusis Alyaksandras Usovskis, bandė gauti pinigų iš Rusijos nacionalisto K. Malofejevo, kad sukurtų naujienų portalus Lenkijoje ir Slovakijoje, kad šitaip galėtų daryti įtaką šių šalių piliečiams.
Rytų Ukrainoje, privačių struktūrų finansuojami savanoriai, įskaitant ir žvalgybos bei kariuomenės veteranus, pradėjo protestuoti prieš Ukrainos pro vakarietišką politikos kryptį, kuri baigėsi kruvinu karu. Tačiau galiausiai ne jie atsakingi už Rytų Ukrainos okupaciją.
2014-ųjų rudenį, separatistų kontroliuojamas teritorijas perėmė Rusijos kariuomenė, siųsdama į Donbasą savo karius. O savo iniciatyvą parodę I. Girkinas ir A. Borodajus – išsiųsti namo. Abu dabar Rusijoje gyvena ramų gyvenimą, o štai I. Girkinas net tapo V. Putino kritiku, esą šis išdavė separatistus.
Rusijos užsienio politiką formuoja privačios struktūros
Galiausiai, konfliktas Ukrainoje Kremliui buvo naudingas. Nepaisant to, kokių jis susilaukė pasekmių Rusijai. Užuot reformavusi savo šalį, dabar Ukraina priversta laižytis karo žaizdas ir laukti Rusijos grėsmės. Jei nacionalistai ir nebuvo siųsti Kremliaus, jie vis tiek sulaukė padėkos ir neliečiamybės už tai, kad sukėlė chaosą Ukrainoje.
Perversmo istorija Juodkalnijoje paliko panašius pėdsakus. Rusijos nacionalistai seniai siekia išplėsti savo įtaką Balkanuose, savanoriai kovėsi dar 1990-ųjų Jugoslavijos kare. Dabar, pasipildę buvusiais žvalgybos agentais, Rusijos nacionalistai, vienu žingsniu priekyje nei atsargusis Kremlius. Greičiausiai, nacionalistai tokiu būdu bando atspėti slaptus V. Putino norus ir gauti atlygį už iniciatyvą. Tačiau tokie nacionalistų veiksmai gali greitai sulaukti oficialiosios Maskvos pritarimo, kaip tai įvyko Rytų Ukrainoje.
Pusiau privačios iniciatyvos dažnai sulaukia Kremliaus palaikymo, žinoma, jei jos sėkmingos. Jei nacionalistams nepasiseka, Kremlius neprisiima atsakomybės ir kaltė suverčiama vietiniams.
Svarbi detalė. Tamprūs ryšiai tarp nacionalistų ir Kremliaus nėra niekaip įforminti, tačiau V. Putino režimas juos toleruoja. Nors Rusijos prezidentas labiau pasitiki dar Sovietų Sąjungoje išugdytais profesionalais, kurie dabar ir formuoja Rusijos užsienio politiką, nenoromis turi pripažinti ir nacionalistų idėjas. Būtent šis faktorius suteikia nenuspėjamumo Rusijos siekiui atkurti sovietinės imperijos galią pasauliui.
