Logiška daryti prielaidą, kad trys branduolinės valstybės – JAV, Indija ir Izraelis – jau turi parengusios įvairių veiksmų (besiskiriančių savo radikalumu) planus, kaip neutralizuoti Pakistano branduolinius ginklus, kurių arsenalą sudaro maždaug 40 branduolinių galvučių, jei kiltų rimtas pavojus, kad Pervezo Musharrafo režimą gali nuversti radikalūs islamistai, JAV dienraštyje „The New York Times“ rašo organizacijos „Global Business Policy Council“ vadovas, knygos „Šaltojo karo istorija“ autorius Martinas Walkeris.
Pasak jo, akivaizdūs ir požymiai, kad Artimųjų Rytų šalys, tarp jų Egiptas, Turkija ir Saudo Arabija, svarstydamos apie Irano galimybę tapti branduoline valstybe, jau galvoja apie nuosavas branduolinio ginklo programas.
Tuo metu, kai subyrėjo Sovietų sąjunga, branduoliniam klubui priklausė 5 „oficialios“ branduolinės šalys ir Izraelis. Šiandien prie jų prisijungė Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja, pastebi autorius. Husseino valdytam Irakui ko gero pritrūko vos vienerių metų, kad įgytų tokį statusą, o dabar atėjo Irano eilė. Autoriaus teigimu mes atsidūrėme ties naujos epochos slenksčiu, kai branduolinėms valstybėms suskaičiuoti nebeužteks rankų pirštų.
Jonathanas Schellas, kurio knyga „Planetos likimas“ prieš ketvirtį amžiaus įkvėpė naujų jėgų antibranduoliniam judėjimui, dėl dabartinės situacijos be užuolankų kaltina Busho administraciją. „Septintajame dešimtmetyje“ jis tvirtina, kad JAV išprovokavo tikrą revoliuciją branduolinėje srityje, nes kovodamos su masinio naikinimo ginklų plitimu perėjo prie prevencinių smūgių strategijos ir ėmėsi kurti naujos kartos branduolinius ginklus. Toks „naujoviškas mąstymas“ atsirado Pentagone dar 1989 – 1993 m., kai jam vadovavo Dickas Cheney. Atėjus į valdžią Clintonui jis laikinai „pritemo“ ir vėl iškerojo Cheney tapus viceprezidentu, teigia autorius.
Pasak jo, J. Schellas tvirtina, kad Busho administracija, susidūrusi su branduolinio terorizmo grėsme, sąmoningai atsisakė tarptautine teise ir suvienytomis pastangomis grindžiamos strategijos, nutarusi remtis jėga ir prevencinėmis akcijomis. Lygindamas Busho politiką su T. Hobbeso aboliutinės monarchijos teorijomis, Schellas ją vadina „kažkuo panašiu į vienos valstybės viešpatavimo visame pasaulyje įtvirtinimą“. Esą Bushas visiškai rimtai siūlė Jungtinėms Valstijoms prisiimti pasaulinio Leviatano vaidmenį. Savo knygą jis baigia aistringais ir įtikinamais argumentais už visišką branduolinio ginklo likvidavimą, pabrėždamas, kad tokį žingsnį reikia vertinti ne kaip ilgo ir sunkaus kelio į nusiginklavimą pabaigą, o kaip „atspirties tašką“ svarbiausioms dabarties tarptautinėms problemoms spręsti.
Schellas pažymi, kad naujojoje „branduolinės anarchijos“ epochoje, kai branduolinis ginklas plinta tarsi nuo kalno nutrūkusi sniego lavina, raginimai nusiginkluoti skamba ne tik iš jėgos politikos realijose nesusigaudančių pacifistų ir idealistų lūpų. Šių metų sausį buvę JAV valstybės sekretoriai George‘as Shultzas ir Henry Kissingeris, buvęs gynybos sekretorius Williamas Perry ir buvęs senatorius Samas Nunnas paragino „išlaisvinti pasaulį nuo branduolinių ginklų“.
Pasak straipsnio autoriaus, J. Schello knygoje naujų duomenų nedaug, tačiau jis taip meistriškai sujungė jau žinomus faktus, kad daugeliui skaitytojų plaukai atsistos piestu. Planuotojai Pentagone vėl ima kalbėti apie branduolinį smūgį, tad ar verta stebėtis, kad Putino Rusija kuria naujas raketas ir vėl siunčia patruliuoti strateginius bombonešius, klausia jis.
Richardas Rhodesas, kurio knyga „Kaip buvo gaminama atominė bomba“ buvo laimėjusi Pulitzerio premiją, „Beprotybės arsenaluose“ atsitraukia nuo mūsų dienų, norėdamas branduolines lenktynes išanalizuoti iš esmės. Tačiau, regis, rašydamas knygą jis nutarė pakeisti akcentus: „klasikiniam“ ginklavimosi varžybų periodui 6-ąjį ir 7 –ąjį XX a. dešimtmetį, iki 1972 m. pasirašytos Priešraketinės gynybos sutarties, žyminčios ginklavimosi kontrolės pradžią, tėra skirti vos keli skyriai. Didžiausią dėmesį R. Rhodesas skiria trims temoms: Gorbačiovo asmenybei ir psichologiniam poveikiui, kurį jam padarė Černobylio katastrofa, šaltojo karo vanagams, užtvindžiusiems Baltuosius rūmus vadovaujant R. Reaganui, ir istoriniam susitikimui 1986 m. Reikjavike, kur Gorbačiovas ir Reaganas rimtai svarstė visiško branduolinių ginklų sunaikinimo galimybę. Pasirodo, jiems beveik pavykę susitarti. Gorbačiovas siekė, kad visi „žvaigždžių karų“ technologijų bandymai apsiribotų tik laboratoriniais eksperimentais. Bet jeigu jis atsargiai būtų leidęs Reaganui suprasti, kad tokie laboratoriniai bandymai galėtų būti vykdomi ir orbitinėje stotyje, tokioje kaip sovietinis „Saliut“, tai, kaip vėliau aiškino kai kurie Rusijos atstovai, sąlygos būtų pasirodę jiems priimtinos, ir sutartis galėjo būti pasirašyta.
Ši istorija gana žinoma, tačiau R. Rhodesas pasižymi puikiu pasakotojo talentu, ir kartais jam pavyksta rasti tikrų perlų, teigia straipsnio autorius. Antai per 1986 m. Senato ginkluotųjų pajėgų komiteto surengtus klausymus Energetikos ministerijos atstovai, ryžtingai siekdami pagrįsti tolimesnių branduolinių ginklų bandymų būtinybę, pripažino praeityje buvus atvejų, kai paaiškėdavo, jog nemažos dalies JAV Karinio jūrų laivyno balistinių raketų branduolinių galvučių būklė buvusi „labai bloga“. Šis faktas tuomet praslydo beveik nepastebėtas. Klausymų metu Energetikos ministerijos atstovai atskleidė, kad nemažai branduolinių užtaisų „arba akivaizdžiai, arba potencialiai buvo netinkami naudoti“. O 1963 m. Atominės energijos komisija dėl didelio defektų kiekio buvo priversta grąžinti perdirbti visas W56 tipo branduolines galvutes, kuriomis buvo apginkluotos „Minuteman“ raketos. Taigi, pasirodo, 1962 m. spalį kilusios Karibų krizės metu Johno Kennedy rankose buvo kur kas mažiau kozirių, nei jis manė.
Visa tai galėtų pasirodyti pikantiška, jei būtų tik istorijos dalykas, pastebi straipsnio autorius. Tačiau viskas yra kitaip: „serijinio“ branduolinių ginklų plitimo perspektyva gali grąžinti mus į baimės dėl globalios katastrofos laikus – ją išgyvenome „šaltojo karo“ metais. Tačiau net ir kai kurie ne tokie seni to meto įvykiai iki šiol tebekelia ginčus.
Abiejų minėtų knygų autoriai mano, kad didžioji dalis šiandieninių problemų dėl Irano, Irako, Šiaurės Korėjos ir net Rusijos yra susijusios su viena pagrindine klaida. Tai įsitikinimas, kad JAV laimėjo šaltąjį karą. Šis neteisingas istorijos interpretavimas savo ruožtu padėjo įtikėti, neva Amerikos turtai ir technologijos, jos motyvų kilnumas, akivaizdus valstybės kūrėjų teisumas gali perkirsti bet kokius strateginius „Gordijaus mazgus“. Rezultatą matome Irake, pastebi autorius.
Rhodeso ir Schello manymu šaltasis karas baigėsi ne todėl, kad Reikjavike Reaganas laikėsi tvirtai, o todėl, kad Gorbačiovas ir jo šalininkai savo noru nutarė jį užbaigti, arba, kaip sakė paskutiniojo Sovietų sąjungos generalinio sekretoriaus patarėjas Georgijus Arbatovas, norėjo „likti be priešo“. Gorbačiovas suprato, kad ginklavimosi varžybos alina jo šalį. O vėliau sužinojo, kad pagal branduolinės taršos mastą Černobylio avariją galima palyginti su vos vienos 12 megatonų bombos sprogimu.
Laimingo atsitiktinumo dėka Gorbačiovas, apimtas ryžto reformuoti sumarazmėjusią sovietinę sistemą, ir antikomunistas bei konservatorius Reaganas svajojo apie tą patį – išlaisvinti pasaulį nuo branduolinių ginklų, rašo autorius. Po Reagano į Baltuosius rūmus atėjo Bushas – vyresnysis, kurio pirminį atsargumą Gorbačiovo atžvilgiu pakeitė toks entuziazmas, kad jis vienašališkai likvidavo visą milžinišką JAV taktinių sausumos ir jūros branduolinių ginklų arsenalą. Taip visi trys kartu užbaigė pirmąją branduolinę epochą.
Šiandien ją keičia nauja, tvirtina straipsnio autorius. Tačiau, stebint dabartinius lyderius Vašingtone, Maskvoje, Pchenjane ir Teherane, sunku atsikratyti bauginančio jausmo, kad šį kartą tokio laimingo atsitiktinumo gali ir nebūti.
