Kas ko, dėl ko ir kaip turėtų atsiprašyti?
Ar Wall Street turėtų atsiprašyti Amerikos žmonių? Užpraeitos savaitės klausymų Senate metu senatorius Sherrod Brown tą padaryti pasiūlė Ben Bernanke ir Hank Paulson. Jei tai įvyktų, nusižeminę finansų milžinai atsidurtų geroje kompanijoje; pastaraisiais metais užderėjo daug institucinių atsiprašymų. Pavyzdžiui, britų krikščionys viešai atgailavo dėl vergovės ir netgi svarstė, ar atsiprašyti už skepticizmą dėl evoliucijos. Amerikos apžvalgininkas Nicolaus Mills madą reikšti apgailestavimą vadina „globalia atsiprašymo kultūra“. Galbūt tai perdėta: palyginus su daugybe praeities blogybių, vieši lankstymaisi nusižeminus vis dar reti. Svarbiau yra tai, ką – jei apskritai ką nors – jie reiškia.
Asmeninis žmogaus atsiprašymas, jeigu jis nuoširdus ir pasakytas laiku, gali ištraukti sekinančių pažeminimo, kaltės ir keršto jausmų geluonį. Viešas apgailestavimas yra paveikesnis, bet gali skambėti oportunistiškai: kaip politinis ar šou verslo triukas. (Prisiminkite buvusio kandidato į prezidentus John Edwards atsiprašymą dėl neištikimybės arba dainininkės Janet Jackson tariamą atgailą už „aprangos sutrikimą“, dėl kurio pritrenktiems Amerikos televizijos žiūrovams buvo atidengtas dainininkės spenelis.)
Dar sudėtingesni yra šiandieninių institucijų atsiprašymai už praeities klaidas. Londono teisininkas ir istorikas Jonathan Sumption juos vadina „vulgariu anachronizmu“, – jo teigimu, tai iš esmės „priekaištas praeičiai už tai, kad ji ne tokia, kaip dabartis“. Atsiprašymų ir atleidimų mirusių žmonių vardu mainai skamba apsimestinai – ypač kai jie susiję su amžių senumo įvykiu (toks kaip vikingų prievartavimas ir plėšimas Airijoje, kuriuos 2007 m. apraudojo Danijos kultūros ministras Brian Mikkelson). Kolektyvinė kaltė net ir dabar keista idėja (ir dažnai, kaip pastebi J. Sumption, būdavo būtent tokių žudynių, už kurias žmonės dabar atsiprašinėja, pagrindas). Tačiau bent jau pripažinti tai, kas nutiko praeityje, ir pasimokyti iš praeities klaidų turėtų būti naudinga visiems.
Net jei visos šalys pripažįsta, kad atsiprašymas reikalingas, netinkamas (dalinis, daromas nenoromis ar nenuoširdus) atsiprašymas gali duoti priešingų rezultatų. Pakartotiniai Japonijos apgailestavimai už karo metu vykdytus žiaurumus erzina žmones tokiose šalyse kaip Kinija ir Pietų Korėja. Jie karčiai pažymi, kad Japonijoje viešai tebereiškiama pagarba nuteistiesiems karo nusikaltėliams.
Dažnai sėkmingi atsiprašymai yra tarptautinės ar nacionalinės politikos taktika, ypač kai naujas lyderis nori atsiriboti nuo praeities klaidų (jo paties, arba – dar geriau – kitų žmonių). Italija neseniai atsiprašė Libijos ir sumokėjo reparacijas už kolonializmą (mainais į energetikos sandorius ir bendradarbiavimą migracijos srityje). Buvęs Amerikos prezidentas Bill Clinton ir buvęs Britanijos ministras pirmininkas Tony Blair buvo įgudę rengti viešus atgailos pasirodymus tokiais klausimais kaip vergovė. 1992 m. Pietų Afrikos prezidentas F. W. de Klerk atsiprašė už apartheidą; tuomet Nelson Mandela atsiprašė už žiaurumus, kuriuos įvykdė Afrikos nacionalinis kongresas. „Tiesos ir susitaikymo komisija“ suregistravo asmenų kančias ir suteikė kaltininkams progą prisipažinti ir atsiprašyti.
Tai kas daro viešą atsiprašymą sėkmingą? Politologė iš Masačiusetso Technologijos instituto Melissa Nobles, kuri specializuojasi atsiprašymų tyrimuose, teigia, kad jie gali oficialiai paremti tam tikrą požiūrį į istoriją, padėti taikiai suvaldyti politines nuoskaudas ir paskatinti susvetimėjusių gyventojų pilietiškumą.
Bet atsiprašymai nebūna nemokami. Jie kelia sudėtingą kompensacijos klausimą: ne tik pinigų, bet ir pažado dėl kitokios teisinės padėties, įskaitant teisę pareikšti ieškinį dėl skriaudos atitaisymo. Kanada atlygino iš šeimų atimtiems vietinių vaikams; taip pat pasielgė Tasmanijos valstijos valdžia. Amerika ir Kanada kompensavo per Antrąjį pasaulinį karą įkalintiems savo piliečiams – etniniams japonams.
Bet tai buvo aiškiai apibrėžtos grupės, kurioms buvo galima gana pigiai atlyginti. Ankstesnė konservatyvi John Howard vyriausybė Australijoje ilgai vengė bendro viešo aborigenų atsiprašymo, bijodama, kad tai paskatins skaldančią, rasiniais skirtumais grindžiamą politiką (tokią kaip kvotas). 1999 m. J. Howard pasiūlė „rezoliucijos gestą“, bet rezoliucijoje nebuvo minimas žodis „atsiprašymas“. Daugelis ją vertino kaip nepakankamą ir šiemet jo įpėdinis Kevin Rudd tinkamai atsiprašė.
Visgi baimė dėl teisinių atsiprašymo pasekmių gali būti perdėta. K. Rudd atsiprašyme atvirai teigta, kad jis neturės jokių teisinių pasekmių; žymi teismo byla patvirtino, kad ankstesnius Australijos valstijų atsiprašymus saugo parlamento prerogatyva. Amerikos atsiprašymas už vergovę nieko nekainavo.
Ledkalnio viršūnė
Nepaisant visų nesenų atsiprašymų, daug jų vis dar lieka nepasakyti. Turkija neseniai pagerino santykius su Armėnija. Bet klausimas dėl 1915 m. (genocido ar tiesiog žudynių?) ir ką šiandieninė Turkija turėtų apie tai pasakyti, tebėra atviras. Nedaugelis tikisi kažko panašaus į atgailą, kurią Vokietija parodė žydams, ar reparacijų, kokias ji sumokėjo Izraeliui. Atsiprašydami vienas kitų Izraelis ir palestiniečiai galėtų priartėti prie taikos, bet taip pat galėtų sukelti naujų komplikacijų, – pavyzdžiui, jei palestiniečiai Izraelio „atsiprašau“ interpretuotų kaip jų reiškiamos teisės sugrįžti į savo buvusius namus patvirtinimą. Kai kurie britų visuomenės veikėjai, tokie kaip T. Blair, viešai mušėsi į krūtinę dėl kolonializmo. Kitos buvusios imperijos atrodo esą abejingos. Belgija, Prancūzija, Portugalija, Rusija ir Ispanija gali manyti įveikusios savo imperinę praeitį; jų buvusios kolonijos taip nemano. Aukos (ir jų palikuonys) prisimena ilgiau nei kaltininkai: lengviau pamiršti nei atleisti.
O kaip dėl atsiprašymo tų milijonų, kurių darbo vietoms ir santaupoms grasina finansų cunamis? Amerikos iždo sekretorius ir buvęs Goldman Sachs vadovas Hank Paulson išsisuko nuo senatoriaus Sh. Brown klausimo sakydamas, kad jis pritaria visuotiniam pasipiktinimui ir kad „kaltės yra tikrai užtektinai“. Tiesa, bet pataisyti padėtį reikės daug daugiau nei vien atsiprašymo.
Parengta pagal The Economist
